Ar žinai, kad

„Deep fake“ verčiamas kaip „gilioji klastotė“ ar „išmanusis vaizdo klastojimas“, „vaizdo klastotė“, bet siūloma vartoti tiesiog „vaizdaklastė“.

Posakis „atpirkimo ožys“ kilo iš senovės žydų tradicijos. Atpirkimo dieną žydai išrinkdavo du ožius: vieną aukodavo Dievui, o kitam išpažindavo nuodėmes, o šis dykumoje turėdavo atpirkti kitų nuodėmes.

Ukrainos miestai taisyklingai turėtų būti vadinami taip: Charkivas, Lvivas, Zaporižia, Čornobylis, nors ne klaida būtų ir nuo seno vartojamos iš rusų kalbos transkribuotos formos.

Maskaradas su religine tradicija nieko bendro neturi. Maskaradai – teatralizuoti pasirodymai – Vakarų Europos dvaruose pradėti rengti XIV–XV a., pagrindinis jų atributas būdavo kaukė. Ilgainiui žodis „maskaradas“ įgavo dangstymosi, maskavimosi reikšmę.

Žodis „kolumbariumas“ atsirado romėnų laikais, nes statinys jiems priminė balandines, lotyniškai vadinamas kolumba. Iš to paties žodžio kildinama ir XV a. keliautojo Kristupo Kolumbo pavardė.

Žodžiai „Kalėdos“ ir „kalendorius“ kilę iš lotyniško veiksmažodžio, reiškiančio šaukimą. Mat anksčiau šaukdavo skelbdami naują mėnesį.

Iš protėvių atkeliavęs šnekamosios kalbos žodis „plotkelė“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „auka, atnaša“. Jis keistinas žodžiu „kalėdaitis“.

Žodis „adventas“ giminingas su žodžiu „avantiūra“ – abu lotyniškos kilmės, turintys atėjimo, atvykimo reikšmę.

Kalba kinta greičiau, nei spėjame ją tyrinėti, tad tokie žodžiai, kaip „atmylėti“, „atmatyti“, jų reikšmės ir vartosena dar neaptarti.

Didmiesčių gyventojų skundas automobilių kamščiais – perkeltinės reikšmės vartojimo pavyzdys.

Lietuvių kalboje dažnai pirmojo žodžio kamiengalis parodo, koks bus sudurtinio žodžio jungiamasis balsis (tautodailė, nes tautoms). Bet jungiamąjį balsį gali lemti ir kitų žodžių analogija.

Frazeologizmas „sviestas sviestuotas“ reiškia ko nors perteklių, todėl ir takams, gaminamiems iš tortilijų, ar falafeliams, gaminamiems iš avinžirnių, įvardyti pakanka vieno žodžio. Vieno žodžio pakanka ir norint įvardyti sūrį, kilusį iš vietovardžio.
Kodėl avinžirnių falafeliai arba tortilijų takai – sviestas sviestuotas?

Seniausias sakinys, parašytas ankstyviausiu abėcėliniu – kananiečių – raštu, buvo rastas ant dramblio kaulo šukų. 2017 m. šios prabangios šukos iškastos buvusioje Judėjos Karalystės teritorijoje. Spėjama, kad jos buvo pagamintos 1700-iaisias metais prieš mūsų erą ir skirtos utėlėms iššukuoti.

Pidžinas – tai gimtakalbių neturinti kalba. Ji sukuriama kaip kontaktinė kalba, kai tarp skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių susiklosto reguliarūs prekybos, administraciniai ar kitokie santykiai. Šiuolaikinio pidžino pavyzdys – fanagalas, vartojamas Pietų Afrikoje; jo pagrindą sudaro zulų kalba (apie 70 % žodyno), maišyta su anglų, afrikanų ir bantų kalbomis.

1921 m. Terminologijos komisija paskelbė ir reikalingus aviacijos terminus, tarp kurių – Jono Jablonskio pasiūlytas terminas „orlaivis“, šis prigijęs ir vartojamas iki šių dienų.

Žodis „propaganda“ atsirado iš religinės organizacijos, įkurtos 1622 m., pavadinimo. Iki XIX a. žodis turėjo tik religinę reikšmę.

Žodis „frontas“ evoliucionavo nuo kaktos iki meteorologijos termino.

Snobas iš pradžių buvo neutralus – studentų pokštas, atskyręs kilmingus nuo paprastų, tik vėliau įgavo pašaipų ir net paniekinamą atspalvį.

Yra žodžių, kuriuos galima kirčiuoti dvejopai: Užrašai ir užrašaI, šIlauogės ir šilAuogės, JOninės ir JonInės. Abu variantai taisyklingi, svarbiausia dvejopo kirčiavimo nepainioti tame pačiame pasakojime.

Žodis „akademija“ kilo iš realios vietos Atėnuose. Šalia miesto buvo sodai, pavadinti pagal mitinį herojų Akademą. Pasak legendos, jis padėjo surasti pagrobtą Heleną, todėl buvo labai gerbiamas. IV a. pr. Kr. Platonas ten įkūrė mokyklą – Platono akademiją.

Kodėl daugelyje kalbų bevardžio pirštas vadinamas su meile susijusiu žodžiu, o lietuviai jam vardo taip ir nesugalvojo?

Išskirtiniai esame tuo, kad smiliaus nevadiname rodomuoju pirštu, o nevadiname greičiausiai todėl, kad mums nemandagu pirštu rodyti į ką nors.

Daigelyje indoeuropiečių kalbų atskiros sąvokos pirštui, kurį mes vadiname nykčiu, nėra, – jis vadinamas tiesiog didžiuoju pirštu.

Pirštai įvairiose kalbose įgavę pavadinimą pagal dydį arba pagal atliekamą funkciją.

Homonimai – vienodai tariami skirtingos reikšmės žodžiai, o homografai – vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai. Suprasti jų reikšmes padeda kalbos jausmas ir kontekstas.

Žodis „šaika“ lietuvių kalboje yra nevartotina svetimybė, vietoj jos reikia rinktis lietuviškus žodžius banda, gauja ar šutvė.

Mozė meno kūriniuose vaizduojamas su ragais dėl vertimo klaidos. Klaidą įvėlė šv. Jeronimas, versdamas iš hebrajų į lotynų kalbą.

Žodis „dragomanas“ kilęs iš arabų kalbos ir reiškia vertėją. Dragomanai ATR laikais buvo dagiau neivertėjai – išmanė Europos istoriją, protokolą, buvbo kelionių palydovai.

Seniau buvo vartojamas veiksmažodis „ačiuoti“ reikšme „dėkoti“.

LRT 8-us metus buvo renkamas LRT žodis ir posakis. Kandidatus pasiūlo žiūrovai ir klausytojai, išgirdę perliukų LRT laidose ar perskaitę portale. Dauguma jų – kūrybiški naujadarai: slydmetis, rusorealistas, melagiena.

Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „su raktu“. Šiandien konklava vadinamas kardinolų kolegijos susirinkimas, išrenkantis popiežių.

Lietuviškus savaitės dienų pavadinimus sugalvojo kalbininkas Jonas Jablonskis. Iki tol savaitės dienos vadintos slaviškos kilmės žodžiais.

Pavardes be priesagų gali turėti ne tik susituokusios moterys. Nuo 2003 m. galima rinktis ir neutralias pavardes su galūne -ė, kurios nenurodo šeiminės padėties, o rinktis jas gali ir netekėjusios, ir ištekėjusios moterys, pvz., Kazlauskė.

Posakis „tip top“ skirtingose kalbose yra įgavęs skirtingų reikšmių. Pavyzdžiui, anglų kalboje jis reiškia „puikus, pirmos rūšies“, vokiečių – „puikus, išsipustęs“, lietuvių – „kaip tik, tiksliai“. Beje, lietuvių kalboje posakis vertinamas kaip nevartotina svetimybė ir keistinas į „kaip tik“.

Suaugusieji, kalbėdami su vaikais, daug dažniau vartoja deminutyvus (mažybinės ar maloninės reikšmės žodžius), nei kalbėdami su kitais suaugusiaisiais. Bet deminutyvo galūnė kitokia nei analogiško odžio, neturinčio deminutyvinės priesagos, todėl kitoks ir šių žodžių linksniavimas.

Žodis „racija“ lietuvių kalboje neturi nieko bendra su radijo stotelėmis. Racija – tai protingas pagrindas, motyvas ar argumentas. O įrenginys, per kurį galima šnekėti per atstumą, vadintinas radijo stotele.

Keli Antano Baranausko sukurti terminai, kiek pakeisti, prigijo, pavyzdžiui, daiktovardis – daiktavardis, įvardė – įvardis, nosbalsis – nosinis balsis, bet nemažiai buvo atmesta, pavyzdžiui, vardlankis, kalbomokslis, mazgybalsis.

Nors -ū- sugalvojo bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonbskis, ten, kur dabar -ū- rašome nė neabejodami, pats Jablonskis rašė -ų-, pvz., jųs, griųva, pųva, nes kadaise šis balsis šiuose žodžiuose buvo tariamas pro nosį.

Iš anglų kalbos atėjusio žodžio „dronas“ pirminė reikšmė yra „tranas“ – bičių patinėlis, arba monotoniškas dūzgimas. Žodis „dronas“ šiuo metu galimas vartoti ir lietuvių kalboje.

Špyga – ir gestas, ir pats žodis atėjęs iš slavų. Kai kuriose kultūrose šis gestas ne tik nepagarbus, bet net ir vulgarus. Šiais laikos špygos gestas suprantamas tik daugelyje Rytų Europos šalių, taip pat visiškai nepažįstamas anglakalbėse šalyse, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje.

Sakoma, kad 1495 m. kunigaikštis Liudovikas Sforza įsakė virėjui paruošti prabangius pietus, bet per neapsižiūrėjimą teko kepti pyragą iš to, kas liko sandėliuke, o pavadinimą gavo pagal virėjo vardą – Tonio duona.

Liaudies etimologija – ne mokslinis žodžių kilmės aiškinimas, o pagal išgalvotus pasakojimus, siejant su jau žinomais žodžiais ar jų reikšmėmis.

Lietuvių kalbą į tarmes pradėta skirstyti dar XVII amžiuje. Pirmasis tai padarė ir išskyrė dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių – Danielius Kleinas.

Panas – miškuose ir laukuose paslaptingais garsais galėjęs sukelti didelę baimę. Žodis „panika“ iš pradžių į mūsų kalbą atėjo kaip būdvardis, reiškė emocinę būseną, kurią, kaip manyta, ir sukėlė Panas.

Manoma, kad žmogus gali paprastai išmokti kiekvieną kalbą: amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky’is teigia, kad žmonės gimsta su vidine universalia gramatika galvoje, kuri leidžia greitai išmokti kalbą net sąmoningai jos nesimokant. Kitoks yra bihevioristų požiūris: kalbą išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, o kalba – įgyti refleksai.

Daugiau nei 500 – tiek yra fobijų ir skirtingų jų pavadinimų. Pvz., ilgų žodžių baimė (hipopotomonstraseskvipedaliofobija), baimė išgirsti savo vardą (onomatofobija), baimė likti be telefono (nomofobija). Paprastai fobijų pavadinimai sudaromi iš lotyniškų žodžių.

Norint išvengti rašybos klaidų, svarbu suprasti žodžių sandarą – morfemiką.

Veiksmažodis „dėti“ dažnai vartojamas netaisyklingai kalbant apie aprangą: dėtis galima tik kepurę ant galvos, papuošalą ant kaklo ar akinius ant nosies.

Iš lenkų kalbos pažodžiui išsiverstas įvardis „tamsta“ dabar retai bevartojamas, bet štai Lietuvos kariuomenėje jis privalomas tuo atveju, kai kreipiamasi į vyresnįjį arba vadą, taip pat kreipiantis į jaunesnįjį ar pavaldų karį.

1955 m. Dartmuto koledže JAV moksliniame seminare pirmą kartą nuskambėjo terminas AI (liet. DI, arba dirbtinis intelektas). Termino kūrėju laikomas vienas iš seminaro organizatorių John McCarthy.

Žodis „influenceris“ minimas nuo XVII amžiaus kalbant apie Bažnyčios galią. Interneto kontekste jis vartojamas nuo XXI pradžios.

Grupių pavadinimų kilmė kartais netikėta, pvz., „BIX“ kilo iš šiaulietiškai tariamo žodžio „bikas“, reiškiančio nuorūką.

„Pasaulio bamba“ – frazelogizmas, kilęs iš tikėjimo, kad egzistuoja pasaulio centras.

Žodžiai „kankorėžis“ ir„kukulis“ (ar „kankolas“) yra giminingi. Įdomu tai, kad, priklausomai nuo Lietuvos regiono, kankorėžiai būdavo vadinami gyvulių pavadinimais.

Žodžiu „bambyzas“ vadinamas prakutęs vaikį, o XVII–XVIII amžiuje juo ironiškai būdavo vadinami reformatai ar reformatų kunigai, užsimoję reformuoti Katalikų Bažnyčią.

Mirtis, marinti ir košmaras – giminingi žodžiai, nors pastarasis pasiskolintas iš prancūzų kalbos.

Sąvoką „naudingi idiotai“ XX a. pradžioje pradėjo vartoti bolševikai, taip jie pašiepdavo patiklius Vakarų valstybių piliečius, kurie, tikėdami jų idėjomis, pasiduodavo manipuliacijoms. Anglakalbėje spaudoje ši sąvoka įsitvirtino po II pasaulinio karo. Šiais laikais ši sąvoka vartojama ne tik politiniame, bet ir socialiniame ar kultūriniame kontekste.

Žodį „barbekiu“ po pasaulį paskleidė Kristupas Kolumbas: kai 1492 m. jis atkeliavo į Ameriką, pamatė, kad žmonės lėtai kepa mėsą ant atviros ugnies ir vadina tai „barbakoa“, arba „barbekiu“.

Oksimoronas – retorinė figūra, jungianti du kontrastingus dalykus, pavyzdžiui, kojų rankšluostis, saldus sūrelis, protingas kvailys.

Žodis „abrakadabra“ buvo vartojamas medicinos srityje, gydant susirgusius maliarija. Iki XVII amžiaus gydūnai netgi propagavo šį burtažodį kaip veiksmingą gydant ligą. XVIII amžiuje žodis persikėlė į teatrą, o dabar siejamas su magija.

Danijos karalius Haroldas I Mėlyndantis buvo žinomas dėl dviejų dalykų: suvienijo Daniją ir Norvegiją ir dėl mėlyno danties. Trumpo nuotolio radijo technologija pavadinta „Bluetooth“, nes suvienija kompiuterio ir ryšių industrijas, prisimenant karalių, suvienijusį Skandinaviją.

Liturginę formulę „amen“ savo maldose vartoja ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. „Amen“ išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „tebūnie, tikra tiesa“.

Ištiktukai gali būti onomatopėjiniai (kai mėgdžiojami tikri pasaulio garsai) ir vaizdiniai (kai imituojami jaučiami, patiriami ar regimi tikrovės vaizdiniai).

Seniausi lietuvių kalbos jaustukai yra pirminiai, nes nėra susiję su kitomis žodžių klasėmis. Antriniai jaustukai kilę iš sustabarėjusių savarankiškų žodžių ar žodžių junginių. Kadangi ne kiekvienas ištariamas garsas yra žodis, gali būti, kad jaustukas ne visais atvejais ir yra žodis.

Oficialiai carinė Rusija uždraudė lietuvišką spaudą lenkiškais, o ne lotyniškais rašmenimis. 1864-1904 m. galiojusį draudimą įvairiai bandė apeiti Lietuvos inteligentai. Štai Jonas Basanavičius į lietuvių kalbos rašybą įvedė čekiškus rašmenis č, š, ž.

Jonas Jablonskis plačiai konsultuodavo, padėdavo visiems, kas kreipdavosi kalbinių patarimų.

Pirmosios karo mokyklos laidos absolventams 1919 m. buvo suteiktas karužo laipsnis. Karužas – senas bendrinis žodis, vartotas vaivados, vėliavininko, prievaizdo reikšmėmis, laikomas slavizmu. Karužo terminą netrukus pakeitė leitenanto laipsnis.

Kalbininkas Jonas Jablonskis buvo ne tik redaktorius, bet ir vertėjas. Vienas pirmųjų jo vertimų buvo „Vilniaus lietuvių šelpimo draugovės įstatymai“, vertinga ir dėl knygelėje esančių dabar plačiai vartojamų terminų.

Bendrinėje kalboje žodžiai „dalinti“ ir „dalyti“ – lygiaverčiai variantai, tik tame pačiame tekste geriau pasirinkti vieną formą. Kas kita terminai – jie nekeistini, todėl iš žodžio „dalyti“ padaryti terminai yra dalijamoji medžiaga, įtampos dalytuvas.

Antanas Baranauskas išvertė lotyniškus linksnių pavadinimus, bet šie neprigijo. Dabar vartojamus linksnių pavadinimus pasiūlė Jonas Jablonskis.

Posakis „krokodilo ašaros“ kilęs iš senovės legendų: krokodilas, norėdamas privilioti auką, apsimeta, kad jam liūdna, todėl ima verkti. Nuo antikinės literatūros laikų šis frazeologizmas vartojamas kalbant apie žmogų, kuris trokšta kieno nors mirties.

Broliai prancūzai Michelinai XIX a. pabaigoje įkūrė padangų kompaniją. Bene prieš 100 metų broliai pradėjo leisti po Prancūziją keliaujantiems turistams skirtą gidą, kuriame nurodomi lankytini restoranai ir viešbučiai. Ilgainiui restoranai pradėti vertinti Michelino žvaigždučių sistema.

Kablelio pirmtaku gali būti laikomas pasvirasis brūkšnys. Lietuvišką terminą sugalvojo kalbininkas Jonas Jablonskis iš žodžio „kablys“.

Tiltų statyba visada buvo laikoma pamaldžiu, dieviško įkvėpimo darbu. Kai kurie filogai sako, kad anksčiau pontifikas lydėdavo į bažnyčią arba eidavo pirmas, tarsi rodytų kelią.

„Bačata“ galėjo kilti iš Afrikos, o afrikiečių kalboje reiškia šėlsmą. Dabar bačata – tradicinis Dominikos respublikos muzikos stilius.

Žodžio „gintaras“ pavadinimo kilmė vis dar neaiški, siejama su vokiškais, vengriškais, lietuviškais ar arabiškais žodžiais.

Juodoji dėžė – įrenginys, įrašantis informaciją, dažomas oranžine spalva. Terminas „juodoji dėžė“ vartojamas ir psichologijoje, kibernetikos srityse.

Su posakiu „in memoriam“ lietuvių kalba vartojamas vardininko linksnis, pavyzdžiui, in memoriam Zita Kelmickaitė. Jį galima keisti ir lietuviškais pasakymais (kieno nors atminimui, kam nors atminti).

NATO fonetinę abėcėlę naudoja ne tik kariai, bet ir ugniagesiai, policija, pilotai, įvairių sričių radijo operatoriai. Ši abėcėlė pradėta kurti dar tarpukariu. Ji tapo reikalinga atsiradus radijo komunikacijai. Išgyvenimo ekspertai rekomenduoja NATO abėcėlę mokėti visiems.

Garsas, kurį galima apibūdinti tarp išgąsčio ir siurbtelėjimo, – įdomus lingvistinis fenomenas: paprastai žodžiai ir garsai tariami iškvepiant orą, o tariant šį orą reikia traukti vidun.

Prieš 120 metų panaikintas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Vienas reikšmingiausiai prie draudimo panaikinimo prisidėjusių žmonių buvo lietuvių kultūros ir spaudos veikėjas Antanas Macijauskas.

Labai panašiai skambatys žodžiai turi kiek skirtingas reikšmes. „Žmogiškas“ – būdingas žmogui; geras, doras, jautrus, „žmoniškas“ – mylintis, užjaučiantis žmones ir gyvūnus; būdingas geram žmogui; turintis tinkamų savybių.

„Biurokratizmas“ apibūdinamas kaip socialinis reiškinys, kuriam būdingas nelankstumas reaguojant į netikėtas situacijas, reikalų tvarkymo trukdymas ar vlkinimas aklai laikantis formalumų. „Biurokratija“ – tai valdininkų visuma, profesionalių valdininkų aparatas, pasižymintis kompetentingumu.

Galantišku dabar vadiname mandagų, paslaugų, maloniai besielgiantį, elegantiškai apsirengusį žmogų. Viduramžais galantiškumas reiškė ir drąsų žmogaus elgesį, ypač mūšio lauke. Dar viena galantiškumo reikšmė – išskirtinė mandagumo ir pagarbos moterims forma. Paminėti žodžiai susiję su iš turkų kalbos atėjusiu žodžiu „chalatas“, o šis kilęs iš arabų kalbos žodžio „chilia“, kuris reiškė garbės drabužius. Iš šio arabiškojo žodžio įvairiose kalbose išplito žodis „gala“, kuris reiškia ir prabangius drabužius, ir šventę, ir išeiginį kostiumą.

Tam tikro kalbinio vystymosi stadijoje vaikai gali artikuliuoti tik vienskiemenius, paprastos fonetikos žodžius, pavyzdžui, „ma“, „te“, „da“. Šie garsai neturi reikšmės – jiems ją suteikia suaugusieji.

Skiriami du ištiktukų tipai: onomatopėjiniai, tiesiogiai pasaulio garsus mėgdžiojantys ištiktukai (au au, ku kū) ir vaizdiniai, jaučiamų, patiriamų ar regimų tikrovės vaizdinių garsinio imitavimo ištiktukai (žvilgt, plast).

Lotyniškai žodis „sectio“ reiškia padalą, atskirtą dalį, perpjovimą. Todėl žodžiu „sekcija“ vadinamas ir įstaigos ar organizacijos skyrius arba poskyris, grupė žmonių, nagrinėjančių vienos rūšies problemas, cezario pjūvis ar netgi lavono skrodimas.

Žodžius „gastronomija“ ir „gastritas“ sieja graikiškas žodis „gaster“, reiškiantis skrandį, pilvą. Žodį „gastronomija“ išpopuliarino poema „Gastronomija, arba valstietis prie stalo“, kur kalbama apie valgymo džiaugsmą.

Bakalėjos skyriuje randama miltų, cukraus, kavos, makaronų ir panašių ilgo galiojimo produktų, pirminė žodžio „bakalėja“ reikšmė – žolės, daržovės, žalumynai.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ šie žodžiai apibrėžiami taip: „mirtingumas“ – mirimų skaičiaus santykis su gyventojų skaičiumi, o „mirštamumas“ – tai mirties atvejų skaičiaus santykis su ta liga sergančiųjų skaičiumi.

Tarptautiniai dėmenys lietuvių kalboje nėra atskiri žodžiai, o kartu su kitais dėmenimis sudaro sudurtinius žodžius, rašomi kartu: ekstradicija, autoportretas, videoįrašas, audioknyga, ekstrasiunta.

Kai kuriems žmonėms skaityti įprastus tekstus sudėtinga. Maždaug penktadaliui visuomenės reikalingi tekstai, parašyti lengvai suprantama kalba. Tokiuose tekstuose informacija perteikiama trumpais ir aiškiais sakiniais.

Prieš 100 metų išleistas lietuvių kalbininko, baltistikos mokslo kūrėjo Kazimiero Būgos pirmasis sąsiuvinis laikomas lietuvių kalbos žodyno ištakomis. K. Būga žodynui surinko 600 tūkst. kortelių.

Posakis „Štai kur šuo pakastas“ reiškia ilgai ieškotą ir pagaliau atrastą priežastį. Spėjama, kad posakis kilęs viename vokiečių miestelyje, kur, pasak legendos, XVI austrų aristokrato gyvybę išgelbėjęs šuo.

Būdvardis „draugiškas“ vartojamas ir nauja reikšme – nekenksmingas, nekenkiantis aplinkai.

Jonas Jablonskis 1893 m. „Varpe“ pasiūlė atskirti ilgąją „ū“ nuo trumposios „u“ remdamasis čekų ir latvių kalbų pavyzdžiu.

Maišiniais vadinami žodžiai, sudaromi suliejant pagal reikšmę susijusių žodžių dalis, pvz., kofisas, darbostogos, svetimgėda.

Žodžiai „šachas“ ir „matas“ kilo iš persų kalbos.

iš 7 baltų kalbų: lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių – gyvos liko tik lietuvių ir latvių.