Ar žinai, kad

Tam tikro kalbinio vystymosi stadijoje vaikai gali artikuliuoti tik vienskiemenius, paprastos fonetikos žodžius, pavyzdžui, „ma“, „te“, „da“. Šie garsai neturi reikšmės – jiems ją suteikia suaugusieji.

Skiriami du ištiktukų tipai: onomatopėjiniai, tiesiogiai pasaulio garsus mėgdžiojantys ištiktukai (au au, ku kū) ir vaizdiniai, jaučiamų, patiriamų ar regimų tikrovės vaizdinių garsinio imitavimo ištiktukai (žvilgt, plast).

Lotyniškai žodis „sectio“ reiškia padalą, atskirtą dalį, perpjovimą. Todėl žodžiu „sekcija“ vadinamas ir įstaigos ar organizacijos skyrius arba poskyris, grupė žmonių, nagrinėjančių vienos rūšies problemas, cezario pjūvis ar netgi lavono skrodimas.

Žodžius „gastronomija“ ir „gastritas“ sieja graikiškas žodis „gaster“, reiškiantis skrandį, pilvą. Žodį „gastronomija“ išpopuliarino poema „Gastronomija, arba valstietis prie stalo“, kur kalbama apie valgymo džiaugsmą.

Bakalėjos skyriuje randama miltų, cukraus, kavos, makaronų ir panašių ilgo galiojimo produktų, pirminė žodžio „bakalėja“ reikšmė – žolės, daržovės, žalumynai.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ šie žodžiai apibrėžiami taip: „mirtingumas“ – mirimų skaičiaus santykis su gyventojų skaičiumi, o „mirštamumas“ – tai mirties atvejų skaičiaus santykis su ta liga sergančiųjų skaičiumi.

Tarptautiniai dėmenys lietuvių kalboje nėra atskiri žodžiai, o kartu su kitais dėmenimis sudaro sudurtinius žodžius, rašomi kartu: ekstradicija, autoportretas, videoįrašas, audioknyga, ekstrasiunta.

Kai kuriems žmonėms skaityti įprastus tekstus sudėtinga. Maždaug penktadaliui visuomenės reikalingi tekstai, parašyti lengvai suprantama kalba. Tokiuose tekstuose informacija perteikiama trumpais ir aiškiais sakiniais.

Prieš 100 metų išleistas lietuvių kalbininko, baltistikos mokslo kūrėjo Kazimiero Būgos pirmasis sąsiuvinis laikomas lietuvių kalbos žodyno ištakomis. K. Būga žodynui surinko 600 tūkst. kortelių.

Posakis „Štai kur šuo pakastas“ reiškia ilgai ieškotą ir pagaliau atrastą priežastį. Spėjama, kad posakis kilęs viename vokiečių miestelyje, kur, pasak legendos, XVI austrų aristokrato gyvybę išgelbėjęs šuo.

Būdvardis „draugiškas“ vartojamas ir nauja reikšme – nekenksmingas, nekenkiantis aplinkai.

Jonas Jablonskis 1893 m. „Varpe“ pasiūlė atskirti ilgąją „ū“ nuo trumposios „u“ remdamasis čekų ir latvių kalbų pavyzdžiu.

Maišiniais vadinami žodžiai, sudaromi suliejant pagal reikšmę susijusių žodžių dalis, pvz., kofisas, darbostogos, svetimgėda.

Žodžiai „šachas“ ir „matas“ kilo iš persų kalbos.

iš 7 baltų kalbų: lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių – gyvos liko tik lietuvių ir latvių.

Pirmąsias lietuvių kalbos gramatikas parašė kitų kraštų kalbininkai. Išmokęs lietuviškai, vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris parašė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, turėjusią įtakos formuojantis lietuvių kalbos rašybai.

Žodis „bankrotas“ kilo iš italų kalbos, reiškia jis sulūžusį suolą, mat aksčiau nemokus bankininkas sulaužydavo suolą, ant kurio būdavo atliekamos finansinės operacijos.

„Kvizas“ – tai viktorina, protmūšis.

Vertėjai turi netikrų draugų: jais vadinami dviejų kalbų žodžiai, kurie panašūs forma, bet skiriasi reikšmėmis. Tokį pavadinimą gavo dėl to, kad garsinis ar grafinis panašumas klaidina vertėjus.

„Wiki“ kilęs iš havajų kalbos ir reiškia „greitas“. Į tarptautines platumas jį atnešė Wardas Cunninghamas, pirmosios „Wiki“ svetainės kūrėjas.

Žodis „savaitė“ atėjo iš prūsų kalbos ir slaviškąją „nedelia“ nukonkuravo tik XX a. pradžioje.

Terminas „fašizmas“ susijęs su žodžiu, reiškiančiu bendriją, grupę ar ryšulį, kuokštą.

Prancūziškos kilmės žodžiai „akušerija“, „akušeris“ Lietuvoje išplito, ko gero, todėl, kad ši medicinos sritis kaip mokslas atsirado prancūzų karo chirurgo Nikola Renjė dėka.

Pirmą kartą posakis „food for powder“ (pažodžiui – „parako maistas“) pavartotas prieš 400 metų V. Šekspyro pjesėje, minty turėtas kariuomenės karių gyvybių nevertinimas. Posakis plačiai vartotas XVIII amžiuje Prancūzijoje, prie šio posakio paplitimo prisidėjo ir F. R. Šatobrianas.

Lietuvių kalbos daiktavardžiai turi giminę, bet giminėmis nekatomi – ji jiems priskiriama pagal reikšmę, linksniavo tipą ir sintaksės ypatybes. Negyvų daiktų pavadinimų kilmės pagrįsti neįmanoma, pvz., kodėl „kėdė“ moteriškosios, o „stalas“ vyriškosios giminės. Kartais giminė painiojama dėl tarmių įtakos ir pagrindimo trūkumo.

Mažytis stiklinis buteliukas ištęstu kakleliu vaistams ir antikinis molinis indas su dviem ąsomis, tikėtina, turi tą pačią kilmę.

Retorinė figūra eufemizmas – tai žodis ar žodžių grupė, vartojami vietoj nemalonios, nepadorios prasmės žodžių. Tai mandagesnis, neutralesnis, švelnesnis pasakymas. Viena dažniausių eufemizmais maskuojamų temų – mirtis.

XI amžiuje italų vienuolis sukūrė sistemą, kurią sudarė 6 natos, o natų pavadinimus, manoma, sugalvojo pagal pirmųjų himno Jonui Krikštytojui žodžių skiemenenis. Kita natų pavadinimų versija juos kildina iš arabų kalbos, o modernioji natų pavadinimų versija – iš lotyniškių žodžių.

Mokslininkai visam gyvajam pasauliui suteikia pavadinimus, jais pasakoma gentis ir rūšis, pvz., tikrasis baravykas, geltonasis kazlėkas. Šnekamosios kalbos pavadinimai paprastesni, į kalbą ateina įvairiai.

Žodis „swag“ pirmą kartą aptiktas Viljamo Šekpyro pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Ilgainiui žodžio reikšmė kito, dabar jis vartojamas kaip meninė priemonė elgesiui nusakyti, kai žmogus pernelyg savimi pasitiki, yra pagyrūnas, arogantiškas.

Žodžiu „užsiėmimas“ apibendrintai gali būti vadinama tam tikra veikla, pvz., jo užsiėmimas – restauruoti baldus. o konkretiems renginiams nusakyti ieškokime konkrečios reikšmės žodžių, pvz., kursai, pamokos, paskaitos, pratybos.

Žodis „marš“ kilo iš prancūzų kalbos, vartojamas visoje Europoje ir už jos ribų, o jį pakeistų nebent 8 lietuviški žodžiai.

Kriptonimai dažniausiai sudaryti iš žmogaus vardo ir pavardės pirmųjų raidžių. Pirmieji slapyvardžiai Lietuvos raštijoje užfiksuoti dar XVI amžiuje. Ypač slapyvardžiai buvo paplitę lietuviškos spaudos draudimo metais ir pokariu.

1918 m. atkūrus Lietuvos kariuomenę nepakako lietuviškų karybos terminų. Štai kartą Vaclovui Biržiškai buvo nurodyta rasti lietuvišką tuo metu vartoto žodžio „junkeris“ pakaitalą. Šis drauge su Kazimieru Būga dėliojo įvairius galimus variantus, taip atsirado „kariūnas“, abiem puikiai tikęs ir vartosenoje dabar prigijęs terminas.

Iki XV a. „h“ tarimas visai išnyko ispanų kalboje. Būta bandymų šią raidę iš ispanų abėcėlės visai ištrinti. Bet ji ne tik kad liko – kartais atlieka skiriamąją funkciją, pavyzdžiui, „ola“ reiškia banga, o „hola“ – labas.

Pirmoji teisybę atkurti ėmėsi neįgaliųjų sportą Lietuvoje koordinuojanti organizacija, 2018 metais pavadinimą pakeitusi į Paralimpinis komitetas. Termino „paralimpinis“ pirmasis žodis kilęs iš graikiško „para“, reiškiančio „šalia“, mat taip ir vyksta šios žaidynės – šalia Olimpinių, jose dalyvauja sportininkai – paralimpiečiai.

1998 m. studentai Larry’is Page’as ir Sergey’us Brinas savo įkurtai kompanijai ieškojo pavadinimo, taip vietoj „googol“ – matematikos termino – per klaidą atsirado „google“, kuris pasirodė visai tinkamas pavadinimas.
„Google“ paprastai suvokiamas kaip daiktavardis, bet vartojamas ir veiksmažodis guglinti, kai informacijos ieškome internete.

Dar XIX a. nebuvo vienos bendros lietuvių kalbos, visi kalbėjo, kas kaip norėjo. Kalbininkai nesutarė, kurios tarmės pagrindu ji turi būti sukurta. Jono Jablonskio sprendimu, bendrinė kalba pradėta kurti suvalkiečių, tai yra vakarų aukštaičių, tarmės pagrindu.

Vardą Jonas laikome vienu lietuviškiausių vardų. Jonas taip įsitvirtinęs, nes į lietuvių kalbą atėjo jau prieš 600 metų, net prieš krikštą. Jono vardo reikšmė kildinama iš hebrajų kalbos „Jahvė išklausė“.
Lietuvoje Jonas ne visada buvo Jonas. Bažnytiniuose raštuose randama forma Yohannes, vėliau – Ivonas, o dabartinė forma Jonas atkeliavo iš lenkų kalbos vardo Jan.
Jonas – toks senas, bet vis dar populiarus vardas. Gal todėl, kad ne vienas, besivadinantis Jonu, tapo šventuoju – Biblijoje yra apie 200 šventųjų Jonų. Iškilių Jonų turėjo ir lietuviai: Biliūnas, Basanavičius, Maironis, Jablonskis.
Ir dabar Jonas patenka į populiariausių vardų dešimtuką.

Žodis „mėnulis“ kilo iš „mainulis“, reiškiančio mėnulio išvaizdos kaitą.
Mėnulį ir jo kaitą lietuviai įvardydavo daugeliu skirtingų žodžių: mėnuo, mėnužis, mėnuva, mėnesys.
Daugeliu žodžių vadinamos ir mėnulio fazės.

Priesagos -avoti veiksmažodžiai – lietuvių tarmėse vartoti žodžiai, pavyzdžiui, kaštavoti, mandravoti. „Pikliavoti“ bendrinėje kalboje turėtų būti „pikliuoti“, taigi dainelėje „Du gaideliai“ ožka miltus smulkiai malė.

Santrumpos atstoja sudėtinius pavadinimus (LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), ją sudaro pirmosios sudėtinio pavadinimo žodžių raidės.
Sutrumpinimai – tai grafiniai dažnai vartojamų žodžių ar žodžių junginių trumpinimai (pvz. – pavyzdžiui).

Faršas ir falsas yra tos pačios kilmės žodžiai, abu kilę iš lotyniško veiksmažodžio, reiškiančio prikimšti, užpildyti. Faršas mums pirmiausia yra malta, smulkinta mėsa, o štai farsu viduramžiais būdavo užpildomi misterijų intarpai.

Kartingas reiškia lenktynes, tad vartoti daugiskaitos forma netinka. Štai todėl galime dalyvauti kartinge, o kartodrome pasivažinėti kartais.

Laikui bėgant vieni žodžiai atsiranda, kiti nyksta. Internete kuriamas lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas, į jį įeina taisyklingos darybos žodžiai, dar neįsitvirtinę vartosenoje, pavyzdžiui, maudukas, lipniajuostė. Duomenyne taip pat kaupiama informacija apie seniai vartojamus žodžius, įgaunančius naujų reikšmių, pavyzdžiui, virduliuoti.

Lietuvių kalboje yra dvi tarmės, jos skirstomos į patarmes, šios klasifikuojamos dar smulkiau – į šnektas ir pašnektes.
Pagal tarmių ypatybes galima atskirti, iš kurio Lietuvos krašto kilęs žmogus.

Žmonės paukščiams vardus duodavo klausydamiesi jų balsų. Dar nemažai paukščių pavadinta pagal išvaizdą ir elgesį.

Priesagos -iškas vediniais paprastai nusakomas daikto požymis (pvz., tragiškas įvykis) arba priklausymas (pvz., lietuviški agurkai).
Priesagos -inis būdvardžiais nurodome medžiagą, iš kurios daiktas pagamintas (pvz., medinis stalas), taip pat su ja daromi terminai norint pabrėžti rūšį (pvz., laukinis česnakas).
Laisvuosiuose stiliuose kartais abi priesagos gali būti vartojamos pramaišiui (pvz., pieninis šokoladas ir pieniškas šokoladas).

Kalbant apie ligas, būsenas, kai omenyje turima yda, vartotina prielinksnio nuo konstrukcija, pavyzdžiui, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio, tabako, vaistų, medžiagų, darbo.

Raidę Ė prieš beveik 400 metų pradėjo naudoti Danielius Kleinas rašydamas pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. Tai unikaliausia lietuvių kalbos abėcėlės raidė: tokios nėra jokioje kitoje kalboje.

Kas yra pertarai, kur jie vartojami? Kokie pertarai labiausiai paplitę? Koks pertaras išrinktas piktžodžiu?

Kokią veiklą vykdo lietuvių kalbos priežiūros tarnybos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija?

Įdomybės. Kalba. Šachmatai.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.

Įdomybės. Istorija.

Įdomybės. Muzika.

Įdomybės. Literatūra.

Įdomybės. Mokslas.

Įdomybės. Kalba.