Radijo dokumentika

„Baltijos jūra – aikštinga dama“, – sako Veronika Tamulionytė, vienintelė moteris povandeninė operatorė Baltijos šalyse.

Į Baltijos gelmes ji leidosi nusprendusi kurti filmą apie jūros dugną ir jame išlikusius reliktinius miškus. Tačiau Baltija – sudėtinga ir nenuspėjama: čia per akimirką gali pasikeisti sąlygos, kilti bangos, sustiprėti srovės, o matomumas kartais toks prastas, kad per ištiestą ranką nebematai šalia esančio naro.

Kurdama filmą Veronika susipažino su povandeniniu archeologu profesoriumi Vladu Žulkumi. Ilgainiui istorijos centru tapo ne tik jūros dugne slypintys atradimai, bet ir pats profesorius, visą gyvenimą paskyręs Baltijos tyrinėjimams.

„Tapau tarsi jo akimis po vandeniu“, – sako Veronika. Dėl amžiaus profesorius pats nardyti jau nebegali, tad jo svajonę tyrinėti jūros dugną šiandien tęsia kiti.

Ši dokumentika – apie Baltijos gelmes, norą pažinti nematomą jos pasaulį ir ryšį tarp dviejų žmonių, kuriuos sujungė jūra.

Pasakojime panaudotos ištraukos iš Veronikos Tamulionytės dokumentinio filmo „Nuskendusi žemė“.

Autorė – Teresė Bernatonytė

Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Šis pasakojimas – tarsi kvietimas pasinerti į kanklių pasaulį. Laidos autorius lankėsi kūrybinio kankliavimo stovykloje Siponyse (Birštono savivaldybėje), kur apie 40 kanklių entuziastų mokėsi Suvalkijos liaudies dainų, gilinosi į kanklių ratelių tradiciją ir ieškojo naujų tradicinio instrumento skambesių.

Anksčiau etninių tradicijų puoselėtoja ir muzikantė Agota Zdanavičiūtė neįsivaizdavo, kad ateityje taps kanklininke. Nuo 2016-ųjų Agota rengia „kanklių ratus“, moko suaugusiuosius kankliuoti, o nuo 2019-ųjų skirtinguose Lietuvos regionuose organizuoja kūrybinio kankliavimo stovyklas.

Maištinga ir eklektiška siela save nuo paauglystės laikanti, jau dešimtmetį Niujorke gyvenanti kompozitorė, kanklininkė ir vokalistė Simona Smirnova su kanklėmis kuria muziką, peržengiančią žanrų – nuo džiazo iki roko – ribas, ir siekia supažindinti JAV bei pasaulio muzikos industriją su šiuo lietuvišku instrumentu.

Jaunoji kanklininkė ir kūrėja Vaiva Dunaitytė pripažįsta, kad kanklės persmelkia visas jos gyvenimo sritis. Susidomėjusi „elektrinių“ kanklių idėja, šiandien ji eksperimentuoja su elektroniniais ir perkusiniais skambesiais, kuriuos išgauna vien kanklėmis ir muzikos efektais.

Kaip šiuolaikiškai tradicinis lietuvių liaudies instrumentas gyvuoja šiandien, Lietuvoje minint Kanklių metus?

Autorius – Rytis Skamarakas

Laidos redaktorė – Teresė Bernatonytė

Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Tai pasakojimas apie partizanų ryšininkę Rožę Jankevičiūtę-Žalnieriūnienę. Ji savo dukrai ir sūnui, o vėliau ir anūkams daug pasakojo istorijų iš partizanavimo ir lagerio laikų. Dažniausiai tai buvo nuotykius primenantys pasakojimai, o patirtus žiaurumus ji aplenkdavo.

Rožė buvo generolo Jono Žemaičio-Vytauto būrio ryšininkė. Patyrusi kankinimus ir lagerio baisumus, ji niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva bus laisva.

Migla savo mamą vadina didmotere. Rožės anūkėms, Kristinai ir Gailei, jų bobulė buvo stiprios, drąsios ir šviesios moters pavyzdys, kuri nepaisant visų sunkumų, vis tiek sugebėjo per gyvenimą eiti šviesiai, pakelta galva ir tikėti pasauliu.

Autorė – Vita Ličytė

Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin

Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Laidoje skamba ištraukos iš knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ (aut. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė)

Už pagalbą dėkojame Lietuvos Ypatingajam archyvui

Du muzikantai – Liepa Vozgirdaitė ir Kristupas Gikas – sugalvojo meninį eksperimentą ant ratų. Į nedidelį savo automobilį jie sumontavo plokštelių pjovimo mašiną ir mikrofoną – taip sukūrė atvirą įrašų studiją, į kurią gali užsukti kiekvienas norintis. Ką ten įrašyti ir palikti – visiška kiekvieno eksperimento dalyvio laisvė.

Savo idėją, kuriai davė pavadinimą „Autolavkė. Toyotos istorijos“, kūrėjų pora pirmiausia išbandė nuvykę į menininkų rezidenciją Italijoje. Vėliau su ta pačia įrašų studija ant ratų jie aplankė Švenčionėlius.
Vieni, įlipę į automobilį, dainuoja, kiti siunčia laišką sau į ateitį, skambina draugui ar skaito savo kūrybą. Daug jautrių atsivėrimų įrašę menininkai šiuos įrašus saugo ir kol kas neketina viešinti. Kūrėjams pats įrašymo procesas yra dovana ir stebuklas. Vis dėlto keletu šių įrašų, jų autoriams sutikus, menininkai dalijasi ir su šio pasakojimo klausytojais.

Liepa ir Kristupas yra muzikantai, pasaulį pažįstantys per garsą. Jie groja ne tik muzikos instrumentais, bet ir patefonais bei viskuo, kas skleidžia garsą. Jų preparuotas automobilis veikia iš dalies kaip instrumentas, iš dalies kaip archyvas, iš dalies kaip susitikimų vieta.

Autorė – Rūta Dambravaitė

Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin

Garso režisierius – Pijus Juška

Pastaraisiais metais per Lietuvą ritosi protestų banga. Nors mažiau nušviesti, jie vyko ir regionuose. Kultūros protesto priešakyje Alytuje stovėjo teatro aktoriai, Laisvo žodžio – moksleiviai.

Priekinėse eilėse su plakatais sėdintys ir atkakliai tylintys moksleiviai užfiksuoti ir sausį vykusioje diskusijoje su partijos „Nemuno aušra“ pirmininku, Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu. Aštrių susidūrimų būta ir kituose miestuose, tačiau čia komišką improvizaciją atliekantys aktoriai sukuria kiek kitokią atmosferą. Joje pyktis maišosi su juoku.

Tuo metu partijos nariai kreipiasi į policiją ir džiaugiasi padidėjusiu matomumu.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Redaktorius Rytis Skamarkas

Garso ištraukos iš „Alytausgidas.lt“ ir „FM99“ filmuotos medžiagos.

1944 liepos 31 dieną Raudonoji armija sugriauna labiausiai į Rytus nutolusį Vokietijos miestą Schirwindt (liet. Širvinta), po karo jo sovietai nebeatstato. Iš žemėlapio dingusio miestelio atminimą išgelbėti nusprendžia Antanas Spranaitis, kitapus Širvintos upės esančio Kudirkos Naumiesčio gyventojas. Jis iš po griuvėsių renka daiktus ir atidaro muziejų savo namuose. Vėliau čia lankosi iš miestelio pabėgę gyventojai, nes kitapus sienos jau nėra kur grįžti. Muziejuje apsilanko ir Marielle Vitureau, Prancūzijos tarptautinio radijo žurnalistė ir Antano marti, kuriai sunaikinto miestelio istorija palieka neišdildomą įspūdį.
Šiandien Antano surinkti daiktai šeimos leidimu eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“.
Ką byloja tuštuma kitapus tilto ir kodėl Antanas nusprendė saugoti miestelio atmintį? Marielle kalbasi su savo vyru, Antano sūnumi Dariumi Spranaičiu, istoriku ir parodos kuratoriumi Aurimu Kanapkiu bei istoriku Joachim Maenert iš Rytų Prūsijos muziejaus Vokietijoje.

Autorė Marielle Vitureau

Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin

Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Kaunas – skulptūrų miestas. Jo viešosiose erdvėse galima suskaičiuoti kelis šimtus meno kūrinių. Skulptūros mieste vis kelia diskusijas, prie kurių prisideda šios dokumentikos autorius ir pasakotojas – tėtis bei gidas.

Kaune stovi daugiau nei šešios dešimtys skulptūrų, skirtų žinomiems vyrams. Tačiau mieste nėra nė vienos, įamžinančios konkrečią moters asmenybę.

Kodėl vyrai įamžinti bronzoje ir akmenyje, o moterys lieka tik popieriuje? Kaip tai paaiškinti augančiai dukrai?

Atsakymų paieškose padeda skulptorius Lukas Šiupšinskas, Kauno miesto savivaldybės atstovas Saulius Rimas ir istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė.

Autorius – Vykintas Gervė

Mentorė ir laidos redaktorė – Vita Ličytė

Garso režisierius – Pijus Juška

Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2025 tęsinys.

Radijo dokumentika

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?

Ketvirtojoje dalyje norėjosi į garsą pažvelgti ne tik kaip į radijo medžiagą, bet ir kaip į patirtį, kuri nuolat mus veikia — kartais labai tiesiogiai, fiziškai, kartais beveik nepastebimai.

Vienas pasakojimo pašnekovų Žygimantas Menčenkovas garsą apmąsto per savo gyvenimą su klausos aparatu ir galimybę būti tarp girdėjimo ir tylos pasaulių.

Kartu su garso menininkais Andriumi Mackevičiumi ir Gabriele Griciūte garsų ieškojome pačiame LRT pastate — nuo elektros skydinių, girgždančių durų iki elektromagnetiniu būdu įrašomų laidų. Įdomu, kur garsas gali mus nuvesti šiandien, praėjus šimtui metų nuo pirmųjų radijo transliacijų.

Autorė – Teresė Bernatonytė

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis

Laidoje panaudoti garso menininkų dueto „Allosci“ – Gabrielės Griciūtės ir Andriaus Mackevičiaus – įrašai ir garso kompozicijos, sukurti iš LRT pastate esančių garsų.

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?

Trečiojoje dalyje nusikeliame į 1926 m. Kauną ir sekame Petro Babicko – Lietuvos radijo pradininko – pėdomis. Į ką tik ėmusią veikti radijo stotį jis atvyksta kaip mokytojas iš Jurbarko ir pareiškia, jog eteryje užsienio pavardės ir vietovardžiai skaitomi netaisyklingai. Po šio akibrokšto stoties viršininkas pasiūlo jam pačiam pabandyti paskaityti naujienų pranešimus geriau. Kaip sekėsi naujokui chaoso ir permainų persmelktame Kaune?

1926-ųjų ​Kaune dar tik ​tiesiami ​šaligatviai, ​kyla ​nauji ​pastatai, bet miestas pilnas kontrastų: senamiestyje ​​galėjai išvysti besiganančią karvę ar vištą. Su labai mažai teko susikurti ypač daug. Vienas tokių projektų buvo radijas. Nors ​autentiškų ​tą ​laiką ​menančių​ ​transliacijų ​nėra ​išlikę, ​tačiau ​galima ​pamėginti ​jas ​atkurti. ​Kaip ​yra ​sakęs ​pats P. ​Babickas:​​ „Nematant daug įdomiau kartais klausyt, nes nematant kartais geriau įsivaizduoji negu matant“.

Esame dėkingi istorikams: Linai Häll, Linai Mikalkėnaitei, Titui Krutuliui bei „Art Deco“ muziejaus įkūrėjams Karoliui Baniui ir Petrui Gaidamavičiui už jų atradimus bei tarpukario pasakojimus. Taip pat dėkojame rašytojai bei muziejininkei Aldonai Ruseckaitei, nuodugniai ir giliai ištyrusiai P. Babicko biografiją.

Autoriai – Rūta Dambravaitė ir Aretas Kisielius

Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis

Laidoje panaudotas Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas interviu su P. Babicku.

Tarpukario klausytojams balsus paskolino: Adomas Šimkus, Inga Janiulytė-Temporin, Justas Pilibaitis, Vita Ličytė, Rytis Skamarakas, Artūras Matuzas, Teresė Bernatonytė, Justė Luščinskytė, Vaidotas Burokas, Unė Liandzerbytė, Daumantas Butkus, Darius Matas.

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?

Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?

Antrojoje dalyje – skirtingos istorijos apie nematomą radijo galią – kaip jis gali įkvėpti, įžiebti viltį ir sujungti žmones.

Tuo metu, kai Saulius Šalnaitis vaikystėje su močiute klausydavo radijo, jis negalėjo žinoti, kaip tai paveiks jo gyvenimo pasirinkimus. Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad ją galima vadinti „Radijo dokumentikos“ gerbėja. Ji sako, kad ši laida sukuria patirtį, į kurią galima pasinerti, o pašnekovai, jaučiasi labai arti.

Buvusios laidos pašnekovės Pranutė Vaičiulėnienė ir Saulė Vaš dalinasi patirtimi, ką reiškia būti pašnekove ir girdėti save per radiją, o Inga Janiulytė-Temporin sako, kad sutikti pašnekovai neretai įkvepia ir pasėja naują mintį.

Autorė – Vita Ličytė

Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis

Laidoje panaudoti įrašai iš LRT archyvų.

Jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija“. Daugiau informacijos: radijoakademija.lrt.lt

2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?

Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?

Pirmojoje dalyje keliamės į Lietuvos radiją prieš du dešimtmečius, kai tuometinėje Naujienų tarnyboje po studijų praktikos lieka dirbti jaunas žurnalistas Viktoras Jakovlevas. Jis rengia ir skaito radijo žinias, o vėliau kaip politikos aktualijų reporteris – ir reportažus.

Bet vieną dieną iš savo vadovės jis sulaukia pasiūlymo nuvykti į radijo konferenciją Danijoje, Kopenhagoje. Viktoras net nenutuokia, kad ta kelionė aukštyn kojom apvers jo ir kolegų supratimą apie tai, koks dar gali būti radijas.

Tai pasakojimas apie atsitiktinumus, meilę garsui, atmintį ir vieną dokumentiką, kuri šiandien Lietuvoje jau tapusi žanro klasika.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis

Laidoje panaudoti įrašai iš LRT ir asmeninių kolegų archyvų.

Jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija“. Daugiau informacijos: radijoakademija.lrt.lt

„Pajūrio naujienos“ – Kretingos rajono laikraštis, kurio žurnalistai įsileido mane, vieną iš „Radijo dokumentikos“ autorių, patyrinėti jo virtuvę. Kokiu būdu išsilaiko vietos žiniasklaida ir spausdintas žodis skaitmeniniame amžiuje? Ką reiškia būti žurnalistu nedidelėje bendruomenėje, kur daug žmonių vieni kitus pažįsta? Kviečiu praleisti dieną kartu laikraščio redakcijoje.

Autorė – Inga Janiulytė-Temporin

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Viktorija – mergina, pasirinkusi profesiją, kurioje dažniausiai matome vyrus. 
Ant jos rankų ištatuiruoti ne drugeliai ar rožės, o greičių dėžės pavaros ir jos svajonių automobilis. Garaže Viktorija jaučiasi kaip niekad gyva ir nors savo santykius su automobiliais kartais pavadina „toksiškais“, niekada negalvojo jų atsisakyti.  
Gal mūsų visuomenė palengva ir kratosi stereotipų apie „vyriškas“ ar „moteriškas“ profesijas, bet pažvelgus atidžiau matyti, kad realybė gali būti visokia. 
Autorė – Paulina Petrauskaitė-Vaičiulė 
Redaktorė ir praktikos vadovė – Vaida Pilibaitytė 
Garso suvedimas – Pijus Juška ir Justas Pilibaitis 
Šis kūrinys yra Paulinos Petrauskaitės-Vaičiulės Žurnalistikos profesinių studijų Lietuvos žurnalistikos centre praktikos darbas.

Kai 1949-aisiais gegužės 15 d. žuvo partizanų būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, bendražygiai išėmė iš jo kišenės prie širdies Lietuvos vėliavos spalvų amuletą ir atidavė jį Žaibo mamai Onai, kaip atminimo ženklą.

Ant talismano išliko du jo kraujo lašai. Dabar šis, kelių kartų išsaugotas siuvinys ne tik pasakoja žymaus apie partizano, jo žmonos, taip pat partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės, jų šeimos likimą ir liudija laisvės kovų laikus. Ši relikvija tampa tiltu tarp praeities ir dabarties — ir visko, kas buvo išgyventa tarp jų.

Partizanų Antano Žilio-Žaibo ir Zofijos Žilienės-Klajūnės sūnus Algimantas šį talismaną perdavė savo sūnui Gediminui, kai jis su grupe “Skylė” kūrė albumą “Broliai”, įkvėptą partizanų istorijos. Jie abu apie šį Žaibo amuletą sužinojo ir pamatė tik pirmais Nepriklausomybės metais.

Ką reiškia būti partizanų vaiku, anūku?
Kaip išsaugoti šeimos ir šalies istoriją, kai dešimtmečius apie ją buvo pavojinga kalbėti?
Kaip šią istoriją susigrąžinti?
Kokią žymę šių dienų Lietuvai paliko partizanų apsispredimas?

Įžvalgomis dalijasi ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė.

Laidoje skamba dainos iš grupės „Skylė“ albumo „Broliai“, ištraukos iš Zofijos Žilienės-Klajūnės atsiminimų knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (sudarytojas Romas Kaunietis), taip pat ištrauka iš knygos „Šv. Onos naktį“ (sudarytojas Robertas Patamsis), kurią skaito Algimantas Žilys. Taip pat panaudota ištrauka iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvų.

Autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso režisierius – Justas Pilibaitis

„Prokrastinacija yra savanoriškas veiklos ar sprendimų, kuriuos reikia atlikti ar priimti, atidėjimas, žinant, kad bus prastos pasekmės“, - sako psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė.

Skirtingų tyrimų duomenimis, maždaug 20 procentų pasaulio gyventojų būtų galima pavadinti chroniškais atidėliotojais. Žmonės darbus, pareigas ir sprendimus atidėlioja dėl įvairių priežasčių: vienus motyvuoti darbui gali tik paskutinių minučių adrenalinas, kiti nesiima pradėti darbo iš baimės, o dar kitus paralyžiuoja perfekcionizmas. Dažnai šį patyrimą lydi užburtas kaltės, nerimo ir streso ratas.

Ką žmonės išgyvena prokrastinuodami ir kaip prisijaukinti terminus bei ramiai siekti rezultato – to klausia dokumentikos autorė Rūta, tyrinėdama savo pačios atidėliojimą kuriant šią dokumentiką bei laidos pašnekovų kūrybos ir veiklos procesus.

Autorė – Rūta Dambravaitė

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

Kuoks esi žmuogos laimīngs, jēgo tori kor parvažioutė sosėšėldītė sošalosės ronkas, kāp vāks pasėjaustė pri pečiaus prisėglaudės, klausīteis, kāp baba minka tešla dounā, pasakuo api sava vaikīstė.
Vedvi šėndėin kartu – pri tuo pati stala.

Vuo tas īr tuokė trapoma, kāp so dalgelio kas pjauto par šėrdi – ne dorns, sopronti žmuogos, ka kažkumet tuo jau nebtoriesi.

Ėr kāp tou vėsa gieri sogaudītė, ī kuoki stėklaini oždarītė, ka ešsauguotom ateitē?

Autuorė – Aistė Šeštuokaitė

Mėntuorė, redaktuorė – Vaida Pilibaitytė

Garsa režisierios – Jōsts Pilibaitis

Šėts pasakuojėms īr muokīmų ėr mėntuorīstės pruogramas LRT RADĖJĖS AKADEMĖJĖ 2025 pratesėms.

„Ta mirties baimė tikrai yra didžiulė ir niekam nelinkėčiau jos patirti", - po nelaimės Kirgizijos kalnuose, praėjus aštuoneriems metams, pasakoja alpinistas Kęstutis Skrupskelis.

Kalnai ne visada tokie romantiški, kaip dažnai juos įsivaizduojame. Baimė, nuovargis ir šaltis atskleidžia tikrąsias žmogaus spalvas – ten lieki be kaukių. O pavojus gyvybei gali slypėti menkiausioje klaidoje. „Ten reikia eiti su sąmoningumu, kalnai neatleidžia pervertinimo", - dalinasi žuvusio alpinisto Sauliaus Saikausko žmona Šarūnė.

Ši dokumentika – tai pasakojimas apie meilę kalnams, juose slypinčius pavojus ir susitaikymą su įvykiais, kurių jau nebegalima pakeisti.

Autorius – Domas Zenkevičius

Redaktorė – Rūta Dambravaitė

Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Buča – miestas, kuris po masinių žudynių 2022 m. kovą tapo žiauraus Rusijos plataus masto karo Ukrainoje simboliu.

Smarkiai nuniokotas, šiandien jis po truputį atsigauna – čia grįžta žmonės, kuriasi jaunos šeimos, atsiranda poreikis ne tik gyventi, bet ir mokytis, augti toliau.

2026 m. vasarį lietuvių iniciatyva čia atidaryta Bučos miško klasė.

Ji įsikūrusi miesto parke – medinės, tvarios konstrukcijos, apie 60 kv. metrų erdvė su amfiteatru, mokomuoju sodu ir šiltnamiu. Klase gali naudotis įvairios miesto mokyklos.

Projektas prasidėjo kaip architektūrinė idėja, tačiau greitai išaugo į daug platesnį procesą – reikėjo ne tik projektuoti, bet ir ieškoti finansavimo, telkti savanorius, patiems vykti į karo paliestą miestą.

Taip atsirado erdvė, skirta vaikams, mokytojams ir bendruomenei.

Tai pasakojimas apie žmones, kurie nusprendė prisidėti – ir apie tai, kaip net karo akivaizdoje kuriama ateitis.

Autorė – Teresė Bernatonytė

Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin

Garso suvedimas – Pijus Juška

Įrašų Ukrainoje autorius – Mindaugas Lataitis

Kino Marytė į gyvenvietes atveždavo tikriausiai laukiamiausią savaitės pramogą – kiną. Po kaimus rodyti filmų ji važinėjo 10 metų. Tuomet daug kur dar nebuvo elektros, o sunkią kino techniką reikėjo vežti arklio traukiamu vežimu arba sunkvežimiu.

Iš viso kino mechanike Marytė Virbickienė pradirbo 36 metus, o pirmoji jos darbo diena buvo prieš 70 metų – 1956 kovo 1 dieną. Tais laikais filmų rodymas labai skyrėsi nuo to, kaip tai daroma dabar.

Norėdama įamžinti istoriją, kaip anksčiau buvo rodomi filmai, 2017 m. Marytė Raguvoje, šalia savo namų įkūrė Kino muziejų.

Dabar Marytė kine apsilanko retai. Tačiau susitikusi su laidos autore Vita Ličyte ji leidžiasi į prisiminimų kupiną, spontanišką kelionę.

Laidos autorė – Vita Ličytė

Redaktorė – Rūta Dambravaitė

Garso režisierius – Justas Pilibaitis

2026-ųjų pradžioje JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie siekius „perimti“ ar „įsigyti“ Grenlandiją vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre.

Atokų, atšiauria, bet nuostabia gamta garsėjantį kraštą užplūdę žurnalistai sostinės Nūko gatvėse klausinėjo apie tai, ką jie darytų kilus karui. Mieste padaugėjo karių, verčiančių galvoti apie tai, kad kažkas vėl gviešiasi tavo namų.

Nuo XVIII a. Grenlandiją aktyviai kolonizavo danai. Nuo 1953 m. sala tapo Danijos karalystės dalimi, o nuo 1979 m. vis plečia savo autonomiją. Pastarąjį dešimtmetį į viešumą iškylant vis naujiems faktams apie kolonizacijos paliktas žaizdas, inuitai grįžta prie savo šaknų, o danai yra priversti permąstyti savo ilgus metus puoselėtą „gerojo kolonisto“ naratyvą.

Geopolitinių įvykių įkarštyje LRT žurnalistė Ieva Balsiūnaitė irgi keliauja į Šiaurę iš arčiau pažvelgti į tai, ką išgyvena vietos žmonės.

Nepaisant to, kad kai kuriems šiemet ji – jau 25 žurnalistė, prašanti interviu, inuitai kantriai ir atvirai pasakoja, kas jiems visada buvo ir yra svarbu: bendrystė ir ryšys su jų žeme, į kurią kelis šimtmečius kėsinasi vis nauji atvykėliai.

Autorė – Ieva Balsiūnaitė
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis

2024 m. kovo 20 d. pasirodžiusi žinia, kad Lietuvoje gyvena laimingiausias jaunimas, ne vienam žmogui sukėlė nuostabą. Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės, išpūstas ir netikslus žiniasklaidos dėmesys Pasaulio laimės ataskaitai atskleidė problemą, „kaip skaičių magija paveikia žmones ir šiek tiek išjudina mums smegenis ir realios situacijos suvokimą“.

Šiame pasakojime – dvi asmeninės istorijos, kuriose slypi tai, ko Pasaulio laimės indeksas neatskleidžia – kaip Rugilė ir Matas ieškojo laimės ir tapo patenkinti gyvenimu Lietuvoje. Rugilė paauglystėje nuolat kėlė egzistencinius klausimus ir neįsivaizdavo, ką nori veikti gyvenime. O Matas susidūrė su patyčiomis ir ilgai laukė, kol ieškodamas savęs atras saugią ir jį priimančią aplinką. Šiandien jie jaučiasi atradę savo kelią, finansinį saugumą ir džiuginančią veiklą.

Autorius – Rytis Skamarakas

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Devyniasdešimtmetė Jadvyga Rimkienė gyvena vieninteliame gyvenamajame name pačiame Ventės rage. Jau trisdešimt metų ji kasdien rašo Ventės metraštį. Sąsiuviniuose Jadvyga fiksuoja oro sąlygas, pirmuosius paukščius, atvykėlius bei netikėtus svečius. Kaimui tuštėjant, jos užrašai tampa savotišku vietos archyvu.

Į Ventę Jadvyga atsikėlė 1958-aisiais. Ji aprodo savo namus ir apie prabėgusį savo gyvenimą pasakoja ne tik laidos autorei Vidmantei, bet ir savo anūkei Neringai.

Be kasdienių metraščių, Jadvyga saugo ir seną dainų sąsiuvinį – jaunystės užrašus, kuriems daugiau nei septyniasdešimt metų. Viename sąsiuvinyje – kasdien fiksuojamas Ventės gyvenimas, kitame – šešiolikmetės merginos ranka perrašytos dainos.

Tai pasakojimas apie moterį, kuri gyvendama Ventės pakraštyje pasirinko tapti šios vietos kronininke.

Autorė – Vidmantė Domarkaitė

Redaktorė ir praktikos vadovė – Vita Ličytė

Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Ši laida yra Vidmantės Domarkaitės VU Žurnalistikos instituto II kurso praktikos darbas

Prieš pusantrų metų Vilniuje pradėta dažniau valyti grafičius ir panaikintos 7 legalios grafičių sienos. Dauguma jų buvo požeminėse perėjose. Miesto savivaldybė sako, jog šios vietos skatino vandalizmą mieste.
Tuo metu grafičių subkultūros ir gatvės meno atstovai tvirtina, kad be legalių vietų neįmanoma tobulėti. Jie pastebi, kad kai kuriuos griežta miesto politika paskatino maištauti – nepaisant to, jog gresia didelės baudos.
Vienas jų – Julius, kuris savo veiklą vadina atsakingu grafičiu.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida Pilbaitytė
Garso suvedimas – Pijus Juška

Laidoje skamba šešių skirtingų kartų moterų balsai. Pašnekovės dalijasi mintimis apie santykį su bėgančiu laiku ir jo paliktus ženklus kūne. Apie gyvenimo įprasminimą ir nuolatinę pažintį su savimi skirtingais gyvenimo tarpsniais.

Aldona išėjusi į pensiją vėl galėjo grįžti prie veiklos, kurią labai mėgo nuo mokyklos laikų. Ji sako, kad sulaukus devyniasdešimties kiekviena diena tampa dovana.

Lukrecija nuo vaikystės daug juda ir sportuoja. Ji savo pavyzdžiu įkvepia ne tik bendraamžius, bet ir jaunesnius už save.

Renata sako, kad šiame gyvenimo etape jaučia save geriausiai bei išgyvena ramybės jausmą. Ne vieną dešimtmetį dirbusi mados pasaulyje, vedama prasmės jausmo ji pasuko į sodininkystę.

Dorotė pasakoja, kaip ją pakeitė motinystė ir sako, kad auginant vaikus patiriami iššūkiai pirmiausia labiausiai augina tave patį.

Jovilė studijuoja matematiką Kembridžo universitete. Studijos užsienyje žymi ne tik jos savarankiško gyvenimo pradžią, bet ir supurtė matematikos pagrindų suvokimą.

Maja labai mėgsta piešti. Jai gyvenime svarbiausia, kad būtų sveiki tėvai.


Laidos autorė – Vita Ličytė

Laidos redaktorė – Rūta Dambravaitė

Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Matilda yra gydytoja klounė. Santaros klinikų Vaikų ligoninėje ji susitinka su vaikais, laukiančiais operacijų ir nenustumdama sunkių jausmų į šalį, padeda juos išbūti su juoku.

„Tai žmogus, kurį sutikus kitas pradeda lengviau kvėpuoti, nes Matilda leidžia sau pasakyti ką galvoja, paliesti kur nori ir tada sušukti – atsiprašau! Klounai visada eina ties ribomis, nes jiems įdomu patirti pasaulį, o per savo naivumą jie jame gyvena kitaip – gali stipriau išreikšti emocijas“, - Matildą apibūdina ją įkūnijanti Eglė Stasiulytė.

Klouno nosis vadinama mažiausia kauke pasaulyje, nes ji neslepia, o atveria tikrąsias žmogaus spalvas ir asmenybės dalis, kurios įprastomis sąlygomis būna prislopintos arba visiškai užspaustos. Raudona nosis leidžia gimti humorui, kuris padeda ne tik vaikams, bet ir pačiai Eglei.

Autorė – Rūta Dambravaitė

Garso suvedimas – Pijus Juška

Sam nuo mažens svajojo būti mokslininku ir tyrinėti pasaulį. Dabar jis Vilniuje studijuoja ekologiją ir Punios šilo sengirėje mikologams padeda ieškoti reto nuodingo grybo – apskritasporio bobausio.

Miške Sam dažniausiai jaučiasi saugiai ir gerai, kaip ir savo kūne, nors lietuvių kalboje vis dar nėra žodžių, kurie tiksliai apibūdintų šio žmogaus tapatybę.

Autorė – Vaida Pilibaitytė

Redaktorė – Rūta Dambravaitė

Garso suvedimas – Pijus Juška

1987-aisiais į Pravieniškes iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežta kamera netrukus tapo įrankiu fiksuoti tai, kas Lietuvoje vyko pirmą kartą per penkiasdešimt metų.

Kai 1988-aisiais susikūrė Sąjūdis, Leonas Vytautas Glinskis su kamera ant peties važiavo beveik visur – į mitingus, į Kauno tarybos posėdžius, į ekologinius žygius.

Vien iki 1992-ųjų jis sukaupė 386 kasetes po tris valandas medžiagos. Šiandien jo archyve – tūkstančiai suskaitmenintų įrašų.

Tai pasakojimas apie žmogų, kuris tapo Sąjūdžio metraštininku. Ir apie laiką, kai Lietuva kūrėsi iš naujo.

Autorė - Teresė Bernatonytė

Redaktorius - Tomas Vaitelė

Garso montažo redaktorius - Justas Pilibaitis

Pasakojime naudota medžiaga iš Leono Glinskio asmeninio archyvo, jo filmo „Laužai prie parlamento“ bei LRT televizijos archyvų.

Laidos autorei Indrei baltmė (vitiligo) prasidėjo paauglystėje. Per 14 metų ji išbandė įvairius gydymo būdus, ieškojo, kaip susigyventi su besikeičiančia oda, ir vis sugrįždavo prie to paties klausimo – ar taip atrodys visą gyvenimą?

Indrė kalbasi su Vilma ir Roku, kurie taip pat turi baltmę. Nors jų patirtys ir santykis su šia liga skiriasi, visi jie gerai žino, ką reiškia, kai į jų odą krypsta smalsūs žmonių žvilgsniai.

Baltmė (vitiligo) – tai autoimuninė odos būklė, kai organizmas pats pažeidžia pigmentą gaminančias ląsteles.  Dėl to oda vietomis netenka spalvos ir atsiranda baltos dėmės. Nors ši būklė nėra užkrečiama ir nėra pavojinga gyvybei, ji dažnai paveikia žmogaus savijautą ir pasitikėjimą savimi.

Gydytoja Giedrė Šaltmerė laidoje pasakoja, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl baltmė atsiranda ar kodėl kai kuriais atvejais ji išnyksta. Gydymo būdų yra, tačiau vieniems pacientams jie padeda, kitiems – ne. Liga gali pasitraukti taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Todėl žmogui tenka mokytis gyventi su besikeičiančia oda, smalsiais aplinkinių klausimais ir pačios ligos neapibrėžtumu.

Vilma yra klaususi partnerių, ar jiems nebūdavo gėda būti šalia jos dėl margos odos. Roko mama svarsto, ar sūnaus oda netaps kliūtimi kuriant santykius. O Indrė pagaliau pasiryžta paklausti vaikino, su kuriuo susitikinėjo, ką jis iš tiesų mano apie jos baltmę.

Autorė – Indrė Krivickaitė

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

1969-ieji, gegužė. Vilniaus universiteto žygeiviai išsiruošia į Stepono Dariaus gimtinę Klaipėdos rajone. Sužinoję, kad sovietinė valdžia nori sulyginti su žeme žymiojo lakūno gimtąją sodybvietę, jie nusprendžia imtis ją gelbėti. Stabdyti sovietų planų į Dariškes susirenka apie 700 žmonių. Iki aktyvaus Sąjūdžio pradžios dar beveik du dešimtmečiai.

Tų įvykių liudininkė geografė ir gidė Nijolė Balčiūnienė pasakoja, kaip dėl žygeivių veiklos studijų metais ją ne kartą tardė sovietinis saugumas, KGB. Jos bendražygis geologas Valentinas Baltrūnas dėl to ne kartą turėjo aiškintis universiteto rektorate.

Išvykos į svarbias gamtines ir istorines vietoves, žinomų asmenybių gimtinių lankymas ir senosios tradicijos bei liaudies dainos žygeiviais pasivadinusiems bendraminčiams tapo būdu atsiriboti nuo sovietinės realybės ir puoselėti laisvės idėjas.

2026-ųjų sausį minime Stepono Dariaus gimimo 130-ąsias metines. Muziejininkas Mėčislovas Raštikis sako, kad lakūno gimtinė žymi ne vieną svarbų Lietuvos istorijos tarpsnį.

Autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis
Jono Graičiūno eilėraščio „Prie Dariaus ir Girėno Milžinkapio“ (1969 m.) ištrauką skaito Paulius Šironas

Fejerverkai, šampano buteliai, garsi muzika ir girtos dainos. Kiekvieną Naujų metų naktį, nupoškėjus saliutams, Ahmedas, Bazilas, Masruras Ahmadas ir kiti musulmonų bendruomenės „Ahmadija“ nariai maunasi pirštines, ima šiukšlių maišus ir tvarko Katedros aikštę.
Viena vertus, pasakoja jie, savanoriškos tvarkymo akcijos yra įprasta veikla išpažįstantiems islamą, toks būdas švęsti. Kita vertus, jie siekia keisti įvaizdį, supantį musulmonus.
Bet turbūt nedaugelis žino, kad Pakistane, iš kur ir atvyko, ahmadžiai nėra laikomi musulmonais, ir jiems draudžiama viešai elgtis kaip tokiems.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Ahmadijos“ archyvo nuotrauka

Laidoje panaudoti garso įrašai:
Ya Qalbi - Beautiful Arabic Qaseedah - Muslim Jamaat Ahmadiyya https://soundcloud.com/bilal_tahir/ya-qalbi-beautiful-arabic-qaseedah-muslim-jamaat-ahmadiyya
07091401_Adhan_Leh_Ladakh_India.wav by snotch -- https://freesound.org/s/73206/ -- License: Attribution 4.0

Pasaulį išnaršęs ir Panevėžyje apsigyvenęs amerikietis Markas Ekstrandas paskutiniame savo daugiabučio aukšte įsirengė stiklo studiją. Joje per du dešimtmečius su stiklo menu susipažino bene dešimt tūkstančių vaikų. Tarp jų – ir Panevėžio globos namų auklėtiniai, kuriems stiklo menininkas paliko brangių prisiminimų.

Markas ir toliau užsiima kūrybine veikla, nors pastarieji keleri metai jam atnešė įvairių išbandymų. Netikėtai diagnozuota Parkinsono liga pamažu riboja menininko judesius ir skatina permąstyti savo gyvenimą. Būdamas 71 metų ir į ateitį žvelgdamas su nerimu, Markas stengiasi nepasiduoti vienatvei ir išlaikyti savarankiškumą.

Šiandien Marko dėka kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ veikia dar viena stiklo studija Panevėžyje. Ši erdvė, menininko akimis, neleidžia jam užsidaryti ir atsiskirti nuo bendruomenės, kuriai jis visuomet jautė pareigą dalintis.

Kaip stiklo menininkas iš JAV atsidūrė Panevėžyje, kodėl dirba bendruomenės labui ir kaip jo gyvenimą paveikė Parkinsono liga?

Aut. Rytis Skamarakas

Ukrainietė Yevheniia į Lietuvą atvyko 2022 metų rudenį. Tuo metu ji kentė nuo depresijos, kurią sukėlė išgyventa karo pradžia namuose Charkive. Laikui bėgant jos savijauta gerėjo, jai pavyko rasti darbą, užmegzti ryšį su lietuviais bei sutikti mylimąjį. Tačiau karo siaubas namuose niekur nedingo, apie tai ji galvoja kasdien.

Nuo Rusijos sukeltos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios praėjo beveik 4 metai. Lietuvoje oficialiais duomenimis leidimą gyventi šiuo metu turi apie 55 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, jiems šios Kalėdos jau ketvirtosios toli nuo namų. Šioje laidoje žvilgsnis į tai, kaip šventinį laikotarpį pasitinka Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai - kokius jausmus išgyvena, kokias tradicijas puoselėja ir kaip mato savo gyvenimą Lietuvoje šiandien ir ateityje.

Autorė Rūta Dambravaitė

Vilniuje, Kalvarijų bibliotekos vaikų skyriuje, veikė ypatingas ir šiek tiek paslaptingas Hario Poterio klubas.

Per beveik du dešimtmečius jis suvienijo apie 50 skirtingo amžiaus magijos pasaulio fanų. Ryškiausia šio klubo figūra – jo įkūrėja bibliotekininkė Gintarė, geriau žinoma kaip Ponia M. Prasidėjus pandemijai, Ponia M. netikėtai mirė, sustojo ir klubo veikla.

Praėjus penkeriems metams nuo šio įvykio, rašytoja Augustė Jasiulytė sukviečia buvusius bendražygius į susitikimą ir nutaria Hario Poterio klubo istoriją papasakoti visiems.

Istorijomis dalijosi Armas Rudaitis, Lina Poškutė, Ilona Maišelienė, Vytenis Juozas Deimantas, Emilija Vinžanovaitė, Petras Piragis, Nedas Pekorius, Gabija Enciūtė, Giedrė Renevė.

Autorė – Irina Jarec, redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin.

Autorė dėkoja garso režisieriui Pijui Juškai ir Visagino menų rezidencijai „Točka“.

Kotryna pastebi, kad su trumpėjančiomis dienomis dažniau pasitaiko sunkesnių būsenų. Jai padeda ne tik buvimas vienai miške, bet ir dainavimas su kitais.

Žolininkė Rasa sako, kad šaltasis metų laikas gamtoje – energijos taupymo, kaupimo, sulėtėjimo metas. Ji pati taip pat nusprendė sulėtinti tempą prieškalėdiniu laikotarpiu.

Dainininkas Giedrius prisimena, kad bent pora „Golden Parazyth“ albumų buvo parašyti būtent šaltąjį sezoną. Jį Giedrius laiko puikia progą subtiliau pažiūrėti į gamtą ir į savo vidų.

Trys laidos pašnekovai visais metų laikais daug laiko praleidžia gamtoje. Jie apmąsto, kaip juos veikia kaita gamtoje ir ko galima pasimokyti tiek iš jos, tiek iš protėvių, kad būtų ne tik lengviau priimti ir išbūti tamsą, bet ir pamatyti ją, kaip dovaną.

Laidos autorė – Vita Ličytė

Redaktorius – Rytis Skamarakas

Paryžiuje gyvenantis kompozitorius Albertas Navickas kuria muzikinį kūrinį 150-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metinėms. Jis taip pat ir biologas, tad jo kūrybos procesas neįprastas: kartais jis sapnuoja, kad muzikos garsai ir akordai veikia pagal gamtos dėsnius. Bet tikrovėje taip nėra.

Ieškodamas savo būdo papasakoti, ką jam reiškia lietuviškas miškas, jis atsigręžia į šeimos istoriją, kurioje būta skaudžių momentų. Su Albertu dirbantys kūrėjai nejučia irgi susimąsto, kas jiems yra nutikę miške, tad ši muzika jiems tampa būdu geriau pažinti save.

Repetuodami ir ruošdamiesi premjerai 2025-ųjų rudenį, jie dar nežino visko, ką atras ir sudės į oratoriją „miške“.


Autorė – Vaida Pilibaitytė

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso suvedimas – Pijus Juška


Dokumentikoje panaudotos ištraukos iš oratorijos „miške“:

Kompozitorius – Albertas Navickas

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Salomėjos Nėries, Lietuvoje kovojusių partizanų, Jono Meko, Alberto Navicko tekstais; kūrinyje taip pat panaudoti interviu su Irena Šapokaite ir Lolita Jolanta Piličiauskaite

Erdvinės elektronikos kūrėjas – Edvinas Siliūnas

Garso režisierius – Edvinas Siliūnas

Prodiuseris – „Operomanija“

Atlikėjai: Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Ieva Marmienė (sopranai), Nora Petročenko (mecosopranas), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Vygantas Bemovas (tenoras), Paulius Klangauskas (tenoras), Artūras Miknaitis (baritonas), Alfredas Miniotas (bosas), Gediminas Žilys (balsas garso įraše)

Dokumentika sukurta bendradarbiaujant su „Operomanija“ 9-ojo šiuolaikinės operos festivalio NOA metu.

Maždaug prieš 15 metų, Vengrijoje žiniasklaidos užvaldymas prasidėjo nuo mažų, iš pirmo žvilgsnio nepavojingų žingsnių – tokių kaip regioninės televizijos uždarymas. Vėliau sekė politizuotos naujienų tarnybos, nauji įstatymai ir galiausiai – valdžios kontroliuojamas informacijos laukas. Kaip sako vienas iš pašnekovų: „Iš pradžių tai atrodė tik keistas sprendimas. O vėliau supratome – tai jau nebe žurnalistika.“

Šioje radijo dokumentikoje keturi žurnalistai iš Vengrijos – Balašas Kaufmanas, Šabolcas Panis, Kamila Marton ir Neomi Martini – pasakoja, kaip medijų sistema pamažu buvo transformuota į politinį instrumentą. Kaip nepriklausomi žurnalistai buvo išstumti iš viešojo diskurso, opozicijos balsai buvo nutildyti, o žiniasklaida tapo išskirtinai kovos dėl valdžios įrankiu.

Tai pasakojimas ne tik apie Vengriją. Tai istorija apie žiniasklaidos laisvę, politinį spaudimą ir ribą tarp demokratijos ir kontrolės. Tai kvietimas susimąstyti apie tai, kas nutinka, kai valdžia pradeda reguliuoti eterį – ir kodėl šis scenarijus yra svarbus ir mums.

Autorė: Teresė Bernatonytė

Redaktorė: Vaida Pilibaitytė

Erikai pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu padėjo socialiniai darbuotojai. Be jų pagalbos ji nebūtų tokia, kokia yra dabar ir nebūtų galėjusi laidai pasidalyti savo istorija.

„Kai pradedi bendrauti, kai atsiveri, pamatai, kad jiems iš tiesų rūpi. Jei nebus ryšio – nebus nieko“, – sako Erika jau iš dabarties perspektyvos. Kad tai suprastų, jai reikėjo nueiti ilgą kelią.

Justas socialiniu darbuotoju dirba jau vienuolika metų. Šį kelią jis pasirinko norėdamas padėti kitiems, tačiau pasikartojančių perdegimų akivaizdoje ne kartą teko ieškoti būdų, kaip padėti ir sau. Socialinis darbas – profesija, kurioje perdegimas pasiveja dažniausiai.

Į rezultatus ir efektyvumą orientuotoje visuomenėje socialiniame darbe nuolat tenka priminti sau, kad šios profesijos tikslas nėra greitas rezultatas. Kur kas svarbiau – užmegzti ryšį ir tikėti pokyčiu. Kitoje pusėje svarbu pripažinti, kad turi problemų, ir drąsiai prašyti bei priimti pagalbą.

Autorė – Vita Ličytė

Redaktorė – Rūta Dambravaitė.

Onai – 27-eri, Angelei virš 80. Angelė augo sovietmečiu, Ona formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abiems vaikystės namai tapo šokių aikštelėmis, įžiebusiomis visą gyvenimą lydintį norą išsišokti. Kaip pripažįsta Angelė: „Jau kai nešoksiu, tai nebegyvensiu“.

Keičiantis santvarkoms ir gyvenimo aplinkybėms moterys šoka, kad priimtų naujus išbandymus ir augintų vidinės laisvės pojūtį. Šokis jas moko būti su kitais ir pritapti. Bet tuo pačiu kelia klausimus, kodėl taip sunku atsipalaiduoti viešumoje ir kokia moterimi norisi būti šokių aikštelėje: „ar man būt labai laimingai, kad aš galiu iš tiesų įeit į save, būt savo mintyse ir atsipalaiduot, ar man reikia susirūpinti, kodėl galbūt man kažkas nerodo dėmesio?“ – svarsto Ona.

Autorė Jonė Juchnevičiūtė

RedOaktorė Sigita Vegytė

Garso režisierius Pijus Juška

Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Esti įsitikinimas, kad vyrams iš prigimties sunku suprasti ir reikšti savo jausmus ir kad tai geriau sekasi daryti moterims. Jei žvelgtume į savižudybių, alkoholio vartojimo statistiką - išties, vyrai yra pažeidžiamesni. Be to, jie rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos.

Tačiau vis garsiau kalbama, kad, keičiantis laikams ir moterims įgaunant vis daugiau teisių, kartu kinta ir vyriškumo samprata - vyrai taip pat gali jausti, tiesiog visuomenės normos ilgai neleido jiems to daryti.

Sociologas Artūras Tereškinas, tyrinėjęs tradicinį vyriškumo modelį, vartoja sąvoką „žaizdos vyriškumas“. Pasak jo, sovietmečiu įsigalėjo hegemoninis vyriškumo idealas - stiprus, finansiškai nepriklausomas, jausmus slopinantis vyras, galintis apginti savo šeimą ir valstybę. Tačiau po šiuo fasadu slypi daug nerimo, panikos ir nusivylimo, kurių vyrai negalėjo atskleisti.

Laidoje skirtingų kartų vyrai atvirai permąsto, ką jiems reiškia būti vyrais šiandien. Kokią įtaką jų vyriškumo suvokimui turėjo tėvai ir aplinka? Kaip jie patys keičiasi šiandien?

Autoriai Rytis Skamarakas ir Rūta Dambravaitė

Redaktorė Vita Ličytė

Per 50 gyvavimo metų Trakų fanfarinis orkestras subyrėjo ne kartą. Nepaisant iššūkių, kolektyvas išugdė ne vieną žymų šalies muzikantą ir muzikos pedagogą, o čia šalia vienas kito kartu groja tėvai, mamos, dukros ir sūnūs, čia kuriasi bendruomenė ir tradicijos.

Buvęs dirigentas Arvydas Mišeikis 94-aisiais karjerą pradėjo su keturiais muzikantais, o su laiku orkestrą išaugino iki aukščiausios mėgėjų kategorijos. Batutą perdavęs kitam dirigentui, šiandien trimitu groja kartu su kitais šešiasdešimt narių.

Rokas svajojo vieną dieną prisijungti prie orkestro, tačiau nesitikėjo tapti jo lyderiu ir dirigentu. Marija prisijungusi prie kolektyvo ne tik suprato, kaip veikia orkestras, bet ir sutiko Lauryną.

Autorė – Indrė Krivickaitė

Redaktorė – Vita Ličytė

Garso režisierė – Sonata Jadevičienė

Rimvydas ir Vilija - istorijos mokytojai. Ji dirba Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje, jis - Šiaulių Salduvės progimnazijoje su 5-8 klasių mokiniais. Ką reiškia būti mokytoju laikais, kai informacijos tiek daug, viskas taip greitai keičiasi, ir taip sunku susiorientuoti? Kokią žinutę jie nori perduoti savo mokiniams, kaip malšina nerimą ir kokius įgūdžius siekia išlavinti?

Stiprūs sukrėtimai, privertę keisti fokusą, klausimai, kurie turi būti atsakyti, ir pasidalinimai, kuriuos pakanka išklausyti - visa tai šioje radijo dokumentikoje.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1605-ieji, Krokuva. Dievobaiminga didikė iš Habsburgų giminės ruošiama vestuvėms su jos mirusios sesers vyru. Dėl šių vestuvių jos tėvai bei jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Zigmantas Vaza susitarė kai mergaitei buvo 10 metų. Iki 17-kos ji auginta būsimam vyrui, kurio vardą tiksliai žinojo, jo atvaizdą matė portretuose.

Po vestuvių ji bus karūnuota, tačiau slapčiausias jos troškimas – pagimdyti įpėdinį, likt gyvai ir išvysti savo sūnų valdovo soste. Ką reiškė būti moterimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais? Kas šiandien mums kelia nuostabą ir kas nesikeičia per amžius? Kodėl jos santuoka buvo išskirtinė? Kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos istorijoje?

Apie ją nerasime nei biografijos, nei filmo. Tačiau jos istorija atspindi ano meto moters didikės gyvenimo papročius ir paradoksus.

Šios radijo dokumentikos herojė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Konstancija Habsburgaitė (1588-1631), kurios istoriją pasakoja muzikologė, senosios muzikos specialistė dr. Aleksandra Pister.

Redaktorė – Rūta Dambravaitė

Montažo režisierius – Pijus Juška

Istorinių šaltinių ištraukas įgarsino Adomas Zubė, Audronė Šapogaitė ir Viktoras Paulavičius.

Šis kūrinys yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Edgaras tris mėnesius kartu su kitais mokslininkais praleido Amazonės džiunglėse, Prancūzijos Gvianoje. Į drėgnuosius miškus šioje šalyje sunku patekti ne tik bet kokiam žmogui, bet ir mokslininkui.

Mokslininkų komanda vykdė varlių tyrimus, kuriems vadovavo Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslų taryba. Varlės – sparčiausiai pasaulyje nykstantys stuburiniai gyvūnai, todėl mokslininkai bando iššiaiškinti ne tik, kas kelia pavojų varlėms, bet ir kiek jos geba prisitaikyti prie pokyčių. Kas kelia pavojų varlėms? Ar tikrai džiunglės gali būti pavojingos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio? Šie ir kiti atsakymai bei išskirtiniai drėgnųjų miškų garsai laukia kartu su Edgaru leidžiantis gilyn į Amazonės džiungles.

Autoriai Vita Ličytė ir Edgaras Žigis

Karolina ir Eglė draugauja 13 metų, o susižadėjusios – jau 10 metų, tačiau jausdamosi nesaugiai, jos ilgai slėpė savo tapatybę ir santykius. O pradėjusios gyventi kartu, kaupti bendrą turtą ir statytis namą kaimiškoje vietovėje, pora susidūrė su teisiniais ir finansiniais iššūkiais. Iš esmės dėl to, kad valstybė jų nelaiko šeima, mat Lietuvoje tos pačios lyties partnerystė ilgai nebuvo įteisinta.

Tačiau 2025 m. Karolinai ir Eglei ypatingi. Padavusios Lietuvą į teismą, kadangi valstybė negali įregistruoti jų partnerystės, šį rugpjūtį pora sulaukė istorinio sprendimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Karolina ir Eglė tapo pirmąja tos pačios lyties pora Lietuvoje, kuri buvo pripažinta šeima.

Kaip atėjome iki galimybės registruoti partnerystę Lietuvoje?

Aut. Rytis Skamarakas.

Liudas Augaitis savo gyvenimą mato kaip nuolatinį „dyvinimą“ – stebinimą ir stebėjimą. Žemaitijoje, šalia savo namų, jis augina žemaitukus, o vasaromis čia vyksta Raitųjų skautų stovyklos - organizacijos, kurią pats Liudas ir įkūrė. Gyvenimą ir švietimą jis mato kaip vieną visumą, kur žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tradicijų ir kitų žmonių.

O visuma, pasak Liudo, yra viskas – ir žąsiukas, ir politika, ir muzika, ir šokis ir žirgai ir mėšlo vežimas. Liudas sako, kad tik suvokdamas visumą žmogus gali išlikti stiprus ir laimingas. Ir pats jis viską daro dyvindamas – stebėdamas ir stebindamas.

Autorė Teresė Bernatonytė

Redaktorė Vita Ličytė

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe.

„Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems.

Autorius Domas

Redaktorė Rūta Dambravaitė

Muzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas Gailius

Šis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys.

Jeigu beklausant jums kilo sunkių minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su kitais, pagalbą rasite čia: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose?

Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe.

„Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“

Autorius – Manfredas Bonsonas
Garso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth Klingenberg
Režisierius – Matthias Kapohlis
Redaktorė – Christiane Habermalz

Dokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners ukrainisches Fronttagebuch) prodiusavo Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.

Pirmą kartą transliuota 2025 01 21

LRT RADIJUI adaptavo Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė, redagavo Darija Žuravliova.
Įgarsino Giedrius Arbačiauskas, Simonas Dovidauskas, Rūta Gaškauskaitė, Gailutė Jankauskienė, Paulius Šironas, Kristina Švenčionytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Aldona Vilutytė.
Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

LRT RADIJO AKADEMIJA 2025
Goethe’ės instituto Lietuvoje programa „Perspectives“

Pristatyta EBU Garso pasakojimo festivalyje Vilniuje, 2025 m.

Laiškininkė Ženeta Bendoravičienė dirba Vilkaviškio pašte. Jos žinioje – 1064-ios kaimiškų vietovių pašto dėžutės. Žaneta pažįsta visus žmones, kuriems neša laiškus, mat vietos kurias ji lanko – jos gimtinė. Ji sako, kad „visokių žmonių yra – ir gerų, ir piktų. Daugiau gerų. Paskui tie pikti net atsileidžia, atsiprašo. Jie pyksta kai laišką atneši ne tokį – antstoliai, teismai. Aš jiems sakau – ne mes juos parašėm, mes juos tik išnešiojam“.

Jau ne vienerius metus kasdien ji leidžiasi į kelionę tuo pačiu maršrutu ir neša žmonėms spaudą, laiškus, siuntinius, pensijas, išmokas ir įvairias būtiniausias prekes. Jei reikia, iki vienkiemio pas žmogų ji važiuoja ir laukais per aukštą žolę. Ženeta sako, kad niekas daug jos kelyje nesikeičia. Džiugina kai į tuščius namus atsikrausto naujos šeimos ir juos atgaivina, akį rėžia iškirstų miškų plotai, mainosi laukuose auginamos kultūros, o neprižiūrimas dvaras visai prie pat jos mokyklos kasdien vis labiau yra.

Šiame pasakojime užfiksuotas Suvalkijos miestelių ir kaimų gyvenimas iš laiškininkės perspektyvos. Dauguma jos klientų – senjorai, dienas leidžiantys savo gimtose sodybose. Susitikimas su laiškininke dažnam praskaidrina nuotaiką, duoda progą pasikalbėti. O Ženeta mėgsta kalbėtis su vyresniais žmonėmis ir klausytis jų išminties.

Autorė Rūta Dambravaitė, redaktorė Inga Janiulytė-Temporin

Nuotraukos autorė Rūta Dambravaitė

Šį pavasarį ūkininkas Nerijus Malinauskas grįždamas iš bebrų medžioklės nufilmavo mešką su lape. Po kelių dienų meška apsilankė jo žmonos Alesios Malinauskienės bityne ir išvartė avilius. Šeima gyvena Ignalinos rajone, netoli sienos su Baltarusija.
Šiemet žmonės rytinėje Lietuvos pusėje ruduosius lokius fiksavo dažniau nei įprastai, tą rodo ir medžiotojų sukurtas interaktyvus žemėlapis. Ką mes žinome apie primirštą rūšį, kurį po daugiau kaip šimto metų sugrįžta į mūsų kraštovaizdį? Ir kokios gali būti sugrįžimo priežastys?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida Pilibaitytė

Latvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis –16 cm.

Alvydas Semaška savo tėtį prisimena su uniforma. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – partizanų vadas. Paskutinį kartą jie matėsi, kai Alvydui buvo penkeri. Vėliau tėvas buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Alvydas su mama išvežti į Sibirą. Grįžęs jau pilnametis, išlipęs iš traukinio pirmiausia pabučiavo žemę.

Aleksandro Pleskačiausko abiejų senelių šeimos ištremtos 1941-ųjų birželį. Seneliai – į lagerį, močiutės su vaikais – į Altajų. Aleksandras iki šiol saugo senelio laiškus močiutei. Juose – paprasti prašymai: svogūnų, česnakų, ir žinia, kad galvoja tik apie juos. Laiškų – tik keli. Abu seneliai sušaudyti, moterys su vaikais išvežtos prie Laptėvų jūros.

Dar paauglė Danguolė, mėgstanti poeziją ir drauges, išvežama į Krasnojarsko lagerius. Ten dirba, gyvena, dainuoja. Ir vis rašo „savo brangiausiai mamutytei“, laukdama, kada galės grįžti.

Šiame pasakojime – trys skirtingos istorijos. Bet jas jungia viena patirtis: tremtis, kuri palietė tūkstančius šeimų.

Autorė: Teresė Bernatonytė

Redaktorė: Rūta Dambravaitė

Nuotraukos iš asmeninio Alvydo Semaškos archyvo

Vaikystėje Linas, Greta ir Emilija negalėjo ilgai išsėdėti vietoje, ne visada išklausydavo mokytojų ir dažnai plepėdavo, kai pasidarydavo nuobodu. O Rūta Viktorija nuolat stebėdavo aplinką ir, kai nejučia jos dėmesys nukrypdavo, užsisvajodavo. Nors jų patirtys su dėmesio (ne)sutelkimu skirtingos, juos vienija bendra gija – neurotipiniame pasaulyje jie jautėsi nesuprasti ir nuolat klausė savęs: kodėl aš toks esu ir kodėl negaliu padaryti to, ką sugeba kiti?

Keturi šio pasakojimo herojai tik suaugę iš psichiatro išgirsta turintys ADHD – aktyvumo ir demėsio sutrikimą. Nors jo požymiai pasireiškė vaikystėje, Linas, Greta, Emilija ir Rūta Viktorija, laiku negavę reikiamos pagalbos, užaugo su mintimi, kad „kažkas su jais nėra gerai“ ir patyrė problemų mokykloje, buityje ir darbe, kas iššaukė nemažai emocinių sunkumų. O šiandien jų kelionė su dėmesio (ne)sutelkimu vis dar tęsiasi – tik kiek kitaip.

Ką reiškia gyventi su nuolat išsiderinusiu dėmesiu ir kaip išmokti tai priimti ne kaip trūkumą, o savasties dalį?

Autorius Rytis Skamarakas

Laidos redaktorė Vita Ličytė

Nuotraukos iš Lino, Gretos, Emilijos ir Rūtos Viktorijos asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Radijo dokumentikaIlgus metus Tiharo kalėjimas Indijoje buvo liūdnai pagarsėjęs dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir smurto. Dabar šis, vienas didžiausių kalėjimų pasaulyje, žinomas ir dėl kitų priežasčių. Čia prieš daugiau nei 30 metų buvo atidarytas pirmasis pasaulyje Vipasanos meditacijos centras, veikiantis kalėjimo viduje.

Dokumentuoti tokiai vietai neįprastos praktikos į Tiharą atvyksta dvi jaunos režisierės – Eilona Ariel ir Ayelet Menahemi. Kodėl autorės atvyko filmuoti medituojančių kalinių? Kaip ši meditacijos praktika gali padėti kaliniams ir ne tik jiems? Kodėl Eilona vis dažniau aplanko Lietuvą?

Autorė Vita Ličytė

Redaktoriai Inga Janiulytė-Temporin, Rytis Skamarakas

Vertimus garsino Jolanta Kryževičienė, Laima Slepkovaitė, Rytis Skamarakas

Laidoje skamba ištraukos iš filmo „Sėdžiu, medituoju Vipasaną“ (org. „Doing time, doing Vipasana“), „Dhamma broliai“ (org. „The Dhamma Brothers“)

Nuotrauka iš Eilonos Ariel asmeninio archyvo

Aktorė Vilma Raubaitė visai netyčia atranda faktą, kad jos senelis galimai bendradarbiavo su sovietinio režimo saugumu, vadinamuoju KGB.

Kino režisierė Jūratė Samulionytė domisi savo tėvų sąsajomis su KGB ir seka Vilmos paieškas archyvuose bei leidžiasi į sovietinės realybės suvokimo kelionę, prasidėjusią susidūrus su tokia netikėta informacija.

Kokius jausmus apie artimuosius ir save gali sukelti tokie atradimai?

Ką reiškia sužinoti, kad tavo artimasis galimaiu buvo KGB agentas, kad galbūt buvo susijęs su slaptosiomis Sovietų Sąjungos tarnybomis ir teikė joms informaciją apie kaimynus, kolegas ar net giminaičius. Ar tai ką nors keičia šiandien?

Istorikai sako, kad dar per anksti kalbėti šia tema, per daug gyvųjų. Politikai teigia, kad pavojinga ir nesaugu. Vyresnio amžiaus žmonės išgirdę susigūžia ir suka pokalbio temą kita linkme. KGB mūsų visuomenėje išlieka tabu.

Autorė: Jūratė Samulionytė
Mentorė: Sigita Vegytė
Garso režisierius: Pijus Juška
Viršelio nuotraukos autorė Vilma Samulionytė

Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Žydronė Kolevinskienė yra šaulė. Ar stoti į Lietuvos šaulių sąjungą ji svarstė dešimtmetį, o galutinį sprendimą priėmė Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje 2022 metais. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje paskatino keletą tūkstančių Lietuvos gyventojų stoti į Šaulių sąjungą, kuriai dabar priklauso beveik 17 tūkstančių narių.

Dėstydama studentams apie jaunus rašytojus, kurie prasidėjus sovietinei okupacijai pasitraukė į mišką ir prisijungė prie partizanų, Žydronė pamažu pradėjo jausti, kad jai nebepakanka būti vien humanitarinio fronto kare. Užgimė noras ne tik kalbėti, bet ir ką nors daryti. Tapus šaule, baimė dėl galimo karo niekur nedingo, tačiau ramybę duoda pasiruošimas ir žinios, kaip reikėtų elgtis ištikus nelaimei.

Bazinis šaulio įgūdžių kursas truko septynis mėnesius, Žydronė intensyviai mokėsi ir treniravosi vakarais po darbo ir laisvadieniais. Ji, kaip ir kiekvienas į Šaulių sąjunga įstojęs žmogus, davė priesaiką ir įsipareigojo karo atveju likti Lietuvoje ir ginti šalį taip, kaip sugeba. Kodėl Žydronė prisijungė prie šaulių ir ką ji pasiryžusi paaukoti gindama šalies laisvę?

Autorė Rūta Dambravaitė

Prieš Rusijos pradėtą plataus masto invaziją Timuras gyveno Kyjive ir kūrė eksperimentinę elektroninę muziką, prisistatydamas sceniniu slapyvardžiu John Object. Jis išmoko gyventi atviromis ausimis, nuolat ieškodamas įdomių garsų, kuriuos galėtų panaudoti muzikoje. Trečią invazijos dieną Timuras prisijungė prie Ukrainos kariuomenės.

Tapęs kariu, jis irgi randa progų įsiklausyti į jį supančią aplinką: šautuvo šūvis jam skamba kaip staccato, oro pavojaus sirenos kaukia disonansu, pianinu kariuomenės poilsio salėje skambina muzikantas. Bet karas tęsiasi ir jo santykis su akustine aplinka pasikeis.

Britų prodiuserė Cicely Fell pristato ukrainiečių muzikanto ir kario Timuro Džafarovo garso dienoraštį iš karo fronto.

2025 m. britų transliuotojui BBC dokumentiką prodiusavo „Falling Tree Productions“.
Garso įrašų ir muzikos autorius Timuras Džafarovas, žinomas sceniniu slapyvardžiu John Object.
Iš anglų kalbos vertė Rūta Dambravaitė, redagavo Vaidotas Montrimas ir Vaida Pilibaitytė.
Vertimą įgarsino Aurelijus Pocius ir Giedrius Arbačiauskas. Vertimo įrašo režisierė Sonata Jadevičienė.
Lietuviškos adaptacijos autorė Rūta Dambravaitė.
Pristatyta EBU Audio Storytelling Festival 2025, Vilniuje.

Paskutiniuosius keletą mėnesių apie akmenuotas, sraunias upės vietas, vadinamas rėvomis kalbėta daug – tiek kaip apie kliuvinį laivybai, tiek kaip apie upės gyvybės pagrindą. Šioje dokumentikoje kviečiu priartėti prie žmogiško mastelio. Kaip Nerį ir jos rėvas patiria žmonės, kurie prie upės eina, braido joje, varžosi ekstremaliose irklavimo varžybose, vykstančiose tamsią lapkričio naktį?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Redaktorė Vita Ličytė

Pranutei greitai 91-eri. Prieš 8-erius metus ji taip pasinėrė į knygas, kad neretai skaitydama pamiršta pavalgyti.

Ji gali labai ilgai ir nuosekliai pasakoti įsiminusių knygų siužetus, veikėjų gyvenimo istorijas. Visgi pradėjus kalbėtis apie Pranutės gyvenimą, atrodo, kad jos pačios atsiminimai galėtų tapti knygos puslapiais.

Kodėl Pranutė nelabai mėgsta kūrinių apie karą? Kada ir kaip ji knygose atrado paguodą? Kokios patirtys būtų užrašytos Pranutės gyvenimo knygoje?

Autorė Vita Ličytė.
Redaktorė Rūta Dambravaitė.
Nuotraukos autorė Vita Ličytė.

Kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pareigas pradėjo eiti Donaldas Trumpas, jo vykdoma užsienio politika paveikė visą pasaulį. Apie tai nuolat kalbėjo žiniasklaida, analitikai, politikos komentatoriai. Vis dėlto, daugiausia dėmesio visada teko tam, kas vyksta aukštuosiuose kabinetuose – tarp didžiųjų pasaulio žaidėjų.

Tačiau kartais norisi bent trumpam sustoti – ir pasiklausyti paprastų žmonių. Tų, kuriuos politika paliečia ne tik teoriškai, bet ir labai konkrečiai.

Šiame pasakojime Maria, Filipas, Sofija ir Aimė dalinas, kaip jie gyvena, dėl ko nerimauja ir kaip Donaldo Trumpo prezidentavimas paveikė į jų kasdienį gyvenimą.


Autorė: Teresė Bernatonytė

Redaktorė: Inga Janiulytė - Temporin

Nuotraukos autorė: Teresė Bernatonytė

Laidoje skambėjo muzika iš Kobzarska Sich ansamblio repertuaro.

Pirmą kartą išvydę šią Tarpukario mokslų šventovę nustemba, ne iškart supranta, kad žiūri į mokyklą. Abejingų jos istorijai nelieka, nes ji vienintelė tokia Lietuvoje.

Tai pasakojimas apie unikalią mokyklą ir apie didelę vieno žmogaus svajonę savo gimtinei padovanoti mokyklą. Kai Laurynas Radziukynas buvo mažas, į mokyklą ėjo nelabai turėdamas kuo apsiauti. Kaip susiklostė jo gyvenimo kelias, kad vėliau jis galėjo nusipirkti ne tik batus, bet ir per Atlantą perplukdyti ir pastatyti mokyklą.

Ši laida yra mokymų ir mentorystės programos “LRT RADIJO AKADEMIJOS 2024-ieji” tęsinys.

Autorius Giedrius Bernatavičius

Redaktorė Vita Ličytė

Montažo režisierius Pijus Juška

Archyvinių laikraščių ištraukas įgarsino Adomas Šimkus ir Giedrė Čiužaitė

Nuotraukos autorius Giedrius Bernatavičius

Vilnietė Eleonora savo noru imasi asmeninių tvarumo iššūkių ir riboja vartojimo poreikius. Pavyzdžiui, mažina nereikalingų daiktų perteklių ir neperka naujų, taip pat stengiasi nepersivalgyti bei taupo elektrą. O dabar ji ryžtasi naujam iššūkiui – suvartoti kuo mažiau vandens.

Užaugusi gamtos apsuptyje, Eleonora kovoja už darną su gamta ir aplinka vartotojiškame pasaulyje. Tačiau vienas po kito sekantys įvykiai skaudina Eleonorą ir ši suvokia, jog nepritampa savo mylimame mieste.

Autorius Rytis Skamarakas

Laidos redaktorė Vaida Pilibaitytė

Nuotraukos iš Eleonoros asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Į istorikės Rasos Navickaitės rankas patekusi Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“ jai kelia dviprasmiškus jausmus. Kaip gimė ši knyga, bent dviem Lietuvos gyventojų kartoms atstojusi lytiškumo vadovėlį? Ir kas buvo žmogus, devintajame dešimtmetyje taip autoritetingai rašęs apie tai, kas seksualiniame gyvenime galima, o kas – ne?
Rasa leidžiasi į kelionę, kurioje bando suprasti tų laikų kontekstą, kelia klausimus apie nuostatas, kurias diegė knyga, ir aiškinasi, kaip skiriasi šių dienų lytiškumo ugdymas.

Autorės Rasa Navickaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

Už konsultacijas dėkojame Rūtai Dambravaitei

Vertimus skaito Edvinas Kučinskas ir Ignas Gudelevičius

Archyviniai įrašai iš filmo „Intimitātē“, Latvijos radijo laidos „Nakts programma jaunatnei“ ir tinklalaidės „Nepatogūs pasakojimai“

Peterio Zalyčio archyvo, Ingos Janiulytės-Temporin, Ryčio Skamarako dizainas nuotraukos

Antroje „Prakalbinus varpus“ dalyje tęsiama dviejų varpų istorija ir pasakojamos kitos varpų paslaptys.



Antašavos varpas buvo paslėptas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vėliau jo atrasti nepavyko net patiems jį užkasusiems žmonėms. Nepaisydamas gandų ir miglotų paieškų Laurynas nenuleidžia rankų ir toliau tęsia varpo paieškas.



Šioje laidoje paaiškės ir Lamokėlių koplyčios varpo likimas. Šv. Jurgio koplyčia jungia Lamokėlių ir Meilūnų kaimus. Vietos bendruomenė varpą slėpė ir sėkmingai išsaugojo per abu pasaulinius karus. Praėjus karams jį vėl pakabindavo skambėti. Tačiau varpui vėl iškyla pavojus. Kodėl jis buvo paslėptas ir trečią kartą?



Kampanalogas ir dailės istorijas Gintautas Žalėnas atskleidžia, kiek gali būti vis dar neatrastų, per Antrąjį pasaulinį karą slėptų varpų. Taip pat pasakoja apie didžiausią savo paties atradimą.



Laidos autorė Vita Ličytė

Laurynas Družas nuo mažumės šeimoje vis girdėdavo pasakojimą apie kadaise užkastą gimtosios Antašavos varpą. Ilgą laiką tai skambėjo tik kaip legenda, bet patikėjęs, kad ši istorija vis dėlto yra tikra, dar paauglystėje Laurynas nusiperka metalo ieškiklį ir pradeda paieškas.

Tuo metu Lamokėlių koplyčios varpas per istoriją buvo slėptas net tris kartus.

Ko baimindamiesi žmonės slėpė varpus ir kuo jie rizikavo? Į šiuos ir kitus klausimus atsako dailės istorikas ir kampanalogas Gintautas Žalėnas ir padeda žvilgtelėti į neaprėpiamus varpų paslapčių klodus.

Tai pirmoji laidos „Prakalbinus varpus“ dalis.

Autorė Vita Ličytė

Muziejų pareiga – ne tik saugoti daiktus iš praeities ir užtikrinti, kad seniai praėjusio laiko brangenybės būtų išsaugotos ateities kartoms. Muziejai saugo ir dabartį.

Ištisi kolektyvai muziejininkų ir istorikų dėl to suka galvas. O tai užduotis ne iš lengvųjų, kai žinai, kad daikto vertę ar įvykio prasmę gali apibrėžti tik laikas.

Muziejai šiandien ne tik saugo dabarties daiktus, bet ir plečia, o kartais perrašo istoriją, papildydami ją balsais tų, kuriems savo istorijos kurti anksčiau nebuvo galima.

Autorė Rūta Dambravaitė.
Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin.

Šiandien Kęstutis Krasauskas – žinomas skulptorius, ramiaivgyvenantis savo sodyboje Sereikonių kaime. Čia gimsta piešiniai ir skulptūros, čia jis su žmona Virginija užaugino šešis vaikus. Tačiau kadaise jo gyvenime buvo dveji metai, kuriuos jis apibūdina paprastai – „tokie, kokių nenorėtum nugyventi“.

Vos pradėjęs dailės restauratoriaus karjerą, jo planus nutraukė šaukimas į sovietų armiją. „Ten supratau, kad jeigu esi inteligentas, jei bandai kalbėti argumentuotai – tai silpnumas“, – pasakoja jis.

Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Kęstutis buvo vienas iš daugelio lietuvių, kurie masiškai traukėsi iš tarnybos okupacinėje armijoje.

Tačiau tokie jaunuoliai buvo laikomi dezertyrais, todėl buvo gaudomi. Slapstytis teko ir Kęstučiui. Tačiau sovietų desantininkai jį susekė ir prievarta išvežė į Anadyrį, Čiukotką.

Laidos autorė: Teresė Bernatonytė

Redaktoriai: Vita Ličytė, Tomas Vaitelė

Nuotrauka iš Kęstučio Krasausko asmeninio archyvo

Dokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Lūžis prie Baltijos“.

Besikeičiantis kūnas ir noras jį geriau pažinti, meilė baletui ir karjeros trapumas – apie tai savo mintimis dalijasi dviejų skirtingų kartų baleto šokėjos. Ingrida baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklos aštuntą klasę 1981-aisiais. Ji jau yra baigusi baleto artistės karjerą, tačiau kaip pati sako, šokis jai iki šiol yra džiaugsmo, laisvės ir saviraiškos šaltinis. Elzė, Greta ir Paulina šiuo metu ten pat besimokančios dešimtokės baleto šokėjos.

Laidoje klausytojai turi galimybę pažvelgti į gerai žinomos ir pašaliniams neprieinamos menų mokyklos gyvenimą, kur moksleiviams keliami aukščiausi reikalavimai ir kur dieną iš dienos dirba šalies talentai.


Autorė Indrė Krivickaitė
Redaktorė Vita Ličytė

Nuotraukos autorius Artūras Morozovas

Kol’ Lietuvos kaimai tuštėja ir audėjų bendruomenė traukias, jaunoji karta skuba puoselėc šio amato tradicijas. Štai laidos herojai Tomas Antropikas ir Mindaugas Rasimavičius išmoko ausc ir dabar audzia pagal senuosius dzūkų raštus. O Inga Skripka kuria rūbus iš divonų (lovatiesių), tep inamžindama audėjų atminimų. Jie dalinas žiniu apė šių unikalų amatų, katru dešimtmecius vertės kaimo audėjos, kap ir Marytė Marcevičienė iš Musteikos.

Atsigręždamas in savo šaknis, laidos autorius kviecia pasnerc in dzūkiškų aplinkų, kur divonas – ne cik gražais raštais išausta lovatiesė, bet ir žmoniško, šeimiško ryšio atspindzys.

Aut. Rytis Skamarakas

Red. Vita Ličytė

Nuotrauka Ryčio Skamarako

Tobulėjant šnekos sintezės technologijoms, reklamų ir filmų įgarsinimu užsiimantis diktorius sunerimsta dėl savo profesijos ateities. Vienintelė paguoda jam atrodo tai, kad šnekos technologijos lietuvių kalboje dar nėra pakankamai išvystytos.

Tuo metu kaimyninėse šalyse eksperimentai su šiomis technologijomis jau vyksta. Jie iškelia tokius klausimus, kaip teisingas atlygis, sukčiavimas, mirusio žymaus žmogaus balso panaudojimas ir, galų gale: kaip prisitaikyti prie neįtikėtinai greitų pokyčių?

Prie šnekos technologijų vystymo prisidedantys lietuvių mokslininkai sako, jog iššūkius galime įveikti - juos jau įveikėme atsiradus naujoms technologijoms praeityje, - o neatsilikti nuo kitų kalbų mums reikia tam, kad pati kalba išliktų.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Oksanos Bražiūnienės nuotrauka

Sausio 13-osios sukakties proga prisimename Lietuvos radijo ir televizijos metraštininką, ilgametį redaktorių Stasį Štikelį (1930-1999) ir jo sukurtą radijo dokumentiką apie LRT darbuotojų išgyvenimus per 1991-ųjų sausio įvykius.

Restauruoto įrašo autorė - Vaida Pilibaitytė

Pirmą kartą transliuota 2021-01-10

Pauliaus Lileikio nuotrauka

Ignas, siekdamas svajonės, per kovido karantiną pradėjo savarankiškai mokytis prancūzų kalbos. Jau po devynių mėnesių jo svajonė išsipildo – jis gauna kvietimą studijuoti literatūros Sorbonos universitete Paryžiuje. Čia Igno Paryžiaus istorija tik prasideda. Idealizuotas Paryžiaus paveikslas gerokai susvyruoja jam dar neišvykus iš Lietuvos.

Po ketverių gyvenimo metų Paryžiuje, laidos autorius Ignas Zalieckas nepagražindamas realybės pasakoja apie jo pažintą meilės ir šviesų miestą – Paryžių, jo gyvą nervą ir patirtis, kurioms išgyventi reikia daugiau nei savaitės turistinio vizito.

Kur ir kada nukrenta rožiniai akiniai bei pakvimpa šiukšlėmis ir siera. Kaip čia matomi lietuviai ir Lietuva, ir ką keičia Lietuvos sezonas Prancūzijoje.

Autorius Ignas Zalieckas

Redaktorė Vita Ličytė

Nuotraukos autorė Aistė Užaitė

Kaip gerumas keičia tuos, kurie daro gera, ir tuos, kurie gerumo sulaukia?

Laidos pašnekovai dalijasi istorijomis apie skirtingas gerumo patirtis.

Autorė Vita Ličytė

Nuotraukos autorė Milda Noreikaitė-Bobinienė

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.
*
6 dalis. 1973 m. liepos 5 d. 
Pagaliau paslėpta dėžėje Berbel važiuoja per naktinį Rytų Berlyną sienos perėjimo punkto „Checkpoint Charlie“  link. Kitapus jo laukia naujas pasaulis. Dabar jos pagalbos tikisi kiti. 
*
2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).
Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.
2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“. 
Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė. 
Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Jonas Braškys, Mindaugas Capas, Ignas Ciplijauskas, Larisa Kalpokaitė ir Violeta Podolskaitė.
Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.
Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.

*

5 dalis. 1973 m. liepos 5 d.

Ketvirtoji slapstymosi diena. Berbel nueina į lauko baseiną paplaukioti ir likti nepastebėta. Slaptoji policija Stasi krečia jos namus Halėje. Tuo metu jos brolis prisimena savo pabėgimą iš VDR, kai jam teko suvalgyti... pasą.

*

2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).

Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.

2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.

Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adelė Čepienė, Larisa Kalpokaitė, Violeta Podolskaitė, Arvydas Urba ir Odeta Vasiliauskaitė.

Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.

Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.

*

4 dalis. 1973 m. liepos 4 d.

Trečioji slapstymosi diena. Berbel keliauja traukiniais po VDR. Jos ieškantys Stasi pareigūnai tardo pažįstamus. Susitikimas kavinėje Unter den Linden alėjoje baigiasi ne taip, kaip planuota, ir Berbel turi priimti dar vieną sprendimą.

*

2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).

Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.

2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.

Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Ignas Ciplijauskas, Adelė Čepienė, Larisa Kalpokaitė, Arvydas Urba ir Odeta Vasiliauskaitė.

Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.

Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.

*

3 dalis. 1973 m. liepos 3 d.

Antroji slapstymosi diena. Rytų Berlyne Aleksandro aikštėje Berbel susitinka su ryšininku, kuris paskiria naują pabėgimo dieną ir laiką. Pavojus būti sučiuptai slaptosios policijos auga. Vakare ji skambina į visiškai nepažįstamos šeimos duris.

*
2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).

Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.

2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.

Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Jonas Braškys, Ignas Ciplijauskas, Inga Šalkauskaitė ir Jūratė Vilūnaitė.

Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.

Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai įkeliami sekmadieniais.

*

2 dalis. 1973 m. liepos 2 d.

Pirmoji slapstymosi diena. Berbel glaudžiasi pas draugę Leipcige. Bet visiems, kurie jai padeda, kyla pavojus. Ir ji turi tik vienos pabėgimo pagalbininkės Vakaruose telefono numerį, kuriuo niekas neatsiliepia.

*

2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).

Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.

2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.

Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Mindaugas Capas, Ignas Ciplijauskas, Violeta Podolskaitė ir Inga Šalkauskaitė.

Lietuviškai adaptavo: Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.

Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai publikuojami sekmadieniais.

*
1 dalis. 1973 m. liepos 1 d.

1973-iųjų vasara. Berbel susiruošia bėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos. Jos planas skamba tobulai: sutartoje vietoje Rytų Berlyno pakraštyje „Volkswagen“ autobusiuke laukia amerikiečių kariai. Jie paslėps ją tuščioje ginkluotės dėžėje ir perveš per Rytų ir Vakarų Berlyną skiriančios sienos perėjimo punktą „Checkpoint Charlie“.

Bet įvykiai pasisuka netikėta linkme ir Berbel tenka keturias dienas bėgti nuo slaptosios policijos – Stasi. Ji dar nežino, kad tai bus sunkiausias išbandymas jos gyvenime.

Ar jai pavyks likti nepastebėtai ir vėl bandyti pabėgti?

*

2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).
Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.
2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.

Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adomas Šimkus ir Odeta Vasiliauskaitė.

Lietuviškai adaptavo Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.

Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.

Po Pirmojo pasaulinio karo dėl intensyvios medžioklės buvo telikę vos keliolika stumbrų. Paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras buvo sumedžiotas Kaukaze 1927 m. Lietuvos giriose šis gyvūnas išnyko dar XVIII a. Bet iš zoologijos soduose likusių stumbrų jų populiacija buvo pamažu atkurta.

Stumbrai į Lietuvą sugrįžo 1969 m., kai į naujai įsteigtą Pašilių stumbryną Panevėžio rajone šių žvėrių pora buvo atvežta iš Rusijos. Ilgainiui jie ėmė plisti visoje šalyje, bet didžioji dalis apsistojo Vidurio Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Kėdainių.

Augantis stumbrų skaičius ėmė kelti savų iššūkių - jie pridaro nuostolių ūkininkams, o tankiai gyvenančiose bandose plinta ligos. Todėl jau dešimtmetį problemą spręsti bandoma skaidant bandas ir dalį gyvūnų perkeliant į kitas Lietuvos vietas. Ieškant ilgalaikių sprendimų, prieš dvejus metus Varėnos rajone įrengtas naujas stumbrynas, kur tikimasi suformuoti naujas bandas, kurios laisvai gyventų Dzūkijos miškuose.

Kaip atsidūrėme padėtyje, kai sugrąžinę stumbrą į laisvę turime spręsti naujas problemas?

Autorius Rytis Skamarakas

Redaktorė Vaida Pilibaitytė

Nuotrauka Mariaus Čepulio

2016-aisiais gimnazistas iš Visagino dalyvauja radijo laidoje. Paklaustas apie ateities planus, jis svarsto apie gyvenimą Vokietijoje ir pelningą profesiją. Jo vardas Maksas ir netrukus jo gyvenimas pasikeis: jis atsidurs ten, kur galės būti, kuo nori, sakyti tai, ką iš tiesų galvoja.
Radijo laidoje taip pat dalyvauja Irina. Ji į klausimą apie svajones atsako, jog labiausiai norinti, kad Visagino miestas atgytų. Būtent Irina pakvies Maksą į vietą, kuri suformuos juos kaip asmenybes. Tai – neformali jaunimo erdvė „Točka“ (lietuviškai „Taškas“).
2022 metais prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą privers du draugus dar kartą apsvarstyti savo tapatybę, vertybes ir pasirinkimus.

Trumpesnė pasakojimo versija buvo sukurta mokymų ir mentorystės programos „LRT RADIJO AKADEMIJA 2024“ metu.

Autorė – Irina Jarec
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Teksto įrašymas – Sonata Jadevičienė
Už leidimą naudoti garsus autorė dėkoja Ruslanui Nugumanovui ir Ignui iš Ignalinos

Rimanto Bikulčiaus nuotrauka

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Skandinavijos šalys ėmėsi remti šalį. Parama buvo siunčiama įvairiomis formomis, viena jų – žemės ūkio technika.

Pirmieji ūkininkai Kretingos rajone, Asta ir Statys Šmaižiai, iš Švedijos gavo dvivagį plūgą. Už gautą darbo įrankį jie išsiuntė padėkos laiškus. Šitaip prasidėjo draugystė, trunkanti iki šiol.

Ką tik iš komunizmo išsivadavusių šalių gyventojams daug ko trūko - nebuvo didelio maisto ir drabužių pasirinkimo. Todėl nuvažiavus į Skandinaviją buvo justi didelis kontrastas. Šalių vyriausybės skatino padėti mažiau pasiturinčioms šalims, o žmonės savo iniciatyva organizuodavo įvairius siuntinius į Lietuvą: atsiųsdavo drabužių, baldų, negendančių maisto produktų.

Ši istorija apie tai, kaip siuntiniai iš Švedijos tapo didesnės istorijos pradžia, kaip tai palengvino gyvenimą ir prisidėjo prie to, kaip pasakojimo herojai gyvena ir mato pasaulį dabar.

Autorė – Teresė Bernatonytė

Redaktorė – Vita Ličytė

Nuotrauka: asmeninis Astos ir Stasio Šmaižių archyvas

Šepetos pelkė svarbi tuo, kad yra viena iš trijų dar iki Antrojo pasaulinio karo ištyrinėtų ir aprašytų pelkių. Mokslininkai skubėjo tai padaryti, nes buvo numatyta ją nusausinti ir paversti durpių telkiniu.
Nors gamtininkai kvietė išsaugoti pelkę su retu augalu beržų keružiu, jų balsai nebuvo girdimi.
Šiandien tai durpynas, kuriame durpių ištekliai eina į pabaigą. Jį valdanti įmonė yra pradėjusi vandens lygio atstatymo darbus. Nors valstybei yra įsipareigojusi tik patvenkti ir sudaryti sąlygas pelkinio režimo atsistatymui, įmonė taip pat planuoja atkurti pelkinę augaliją: kiminus, saulašares, beržus keružius ir visą augalijos kilimą. Nors tai turi savų rizikų.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vasarį žurnalistė Ieva Balsiūnaitė parengė radijo dokumentiką apie du jaunus Ukrainos karius, kurių kova dėl savo šalies prasidėjo, kai jie prisijungė prie Euromaidano protestų. Vienam jų, Kostiai, tuomet buvo tik 13-a.

Liepos pabaigoje Ievą pasiekė žinia, kad Kostia žuvo. Jam buvo 23-eji.
Kostia paliko atsisveikinimo laišką, kuriame detaliai aprašė, kaip turėtų atrodyti jo laidotuvės ir gedėjimas. Jis norėjo, kad jo laidotuvėse nebūtų juodų drabužių, ašarų ir įprastų tradicijų. Vietoje to – blizgučiai ant draugų skruostų, ukrainietiškos dainos ir juokas, prisimenant Kostios gyvenimą.

„Iš manęs nebus jokių citatų ar pamokymų, nes aš esu niekas“ - rašė Kostia. „Bet būtų šaunu, jei įsitrauktumėte į Ukrainos atkūrimą, rengtumėte kultūrinius renginius, susiburtumėte, keliautumėte, išbandytumėte kažką naujo ir priimtumėte iššūkius.“

Kostios pelenai, jo mamos pageidavimu, išbarstyti skirtingose pasaulio vietose. Dalelė jų atkeliavo ir į Lietuvą. Ieva organizuoja pelenų kelionę į Lietuvą, renka Kostios artimųjų ir draugų prisiminimus apie jį ir nutaria parengti platesnį pasakojimą.

Autorė Ieva Balsiūnaitė
Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin

Beno Gerdžiūno nuotrauka

Šios vasaros kelionėje į ilgai lauktą Taylor Swift koncertą Vienoje daug galvojau ne tik apie savo, bet apie mūsų visų santykį su kūnu apskritai.

Stovėdamas „svifčių“ minioje bandžiau įsivaizduoti, ką jie mato, kai žiūri veidrodį. Iš pirmo žvilgsnio – tai pasaulinės žvaigždės gerbėjai, pasipuošę jos atributika ir savadarbėmis apyrankėmis. Bet kiek iš jų nerimauja dėl to, kaip atrodo? Gal kai kurie iš jų patiria patyčias?

Priimti savo kūną, kai santykis su juo nuo mažens nėra sveikas, nelengva. Atsilaikyti prieš tobulo kūno vaizdinį, kurį mums bruka aplinka, žiniasklaida ar socialiniai tinklai, gali užtrukti ilgai.

Ne vienas savo kūną jaukinasi, mokosi jį gerbti ir mylėti ilgai, bet ne visi tai pripažįsta arba išdrįsta apie tai kalbėti taip atvirai, kaip šio pasakojimo herojės Laura, Monika, Erika ir Ingrida.

Autorius – Rytis Skamarakas

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako visokių darbų išbandęs kelto „Vilkynė“ kapitonas Paulius Chadaravičius. Jo pažintis su darbu kelte prasidėjo dar paauglystėje. Dirbti kartu jį pasiimdavo jo tėvas Romanas Chadaravičius, kuris savo rankomis pastatė keltą. Vienintelis keltas per Nemumą 2000-aisiais išplaukė į pirmą reisą iš Vilkijos į Pavilkijį.

Lietuvos etnografijos muziejų sovietmečiu buvo leista kurti su sąlyga, jei jis atskleis, kaip vargingai anksčiau gyveno Lietuvos žmonės. Tuo metu šalia esančiame Rumšiškių miestelyje pradėti statyti blokiniai daugiabučiai turėjo simbolizuoti sovietinę pažangą. Tačiau muziejaus darbuotojai, atėję į darbą, ten jausdavosi visai kitaip:

"Kai pareidavai iš muziejaus čia į Rumšiškes, tai nebuvo tos dvasios, kuri muziejuj. Tokia gera aura tarp tų senų pastatų, kad vaikštai ir paskui grįžti kaip į kitą pasaulį iš to gerojo pasaulio", - dalinasi ilgametė muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė.

Šiais metais Lietuvos Etnografijos muziejus mini penkiasdešimt metų nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo. Muziejaus darbuotojai keliavo po Lietuvą rinkdami eksponatus, perkėlinėdami senus namus į muziejaus teritoriją, užrašinėdami liaudies papročius ir tradicijas. Kai kurie čia užaugo, kiti praleido savo jaunystę. Vieni sutiko įžymių asmenybių, kiti net melžė karves muziejaus teritorijoje.

Kiekvieno darbuotojo patirtis vis kitokia. Dokumentikoje - keletas jų pasakojimų, atskleidžiančių muziejaus gyvenimą iš arčiau.

Autorė - Teresė Bernatonytė, redaktorė - Rūta Dambravaitė.

Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai?

Minint Baltijos kelio sukaktį, artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, žurnalistė Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.

Dokumentika pirmą kartą transliuota 2019-08-25.

Darbas – tai veikla, kurios ragavo arba dar ragaus praktiškai visi pasaulio žmonės. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra sakęs, kad didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. Ir aš su vokiečių filosofu ginčytis nežadu. Tik norėčiau ir jus pakviesti filosofiniam apmąstymui apie darbą ir džiaugsmą, kurį jis atneša šiame produktyvumo ir perdegimo amžiuje. O ką manote apie tai, kad taip, kaip dauguma mūsų dirba šiandien, nėra iškalta akmenyje ir gali keistis? Istorija rodo, kad taip jau yra nutikę.

Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios, pamažu vis labiau automatizuojant darbą, žmonių darbo valandos krito. Pasak specialistų, ši tendencija sustojo prieš pusę amžiaus ir nustojo būti kvestionuojama.

Šiuo metu Vokietijoje vyksta plataus masto bandymas – pusšimtis įvairių sričių organizacijų pusę metų bando dirbti ne įprastas penkias darbo dienas per savaitę, o keturias. Už tai jie gauna įprastą nesumažėjusį atlygį, o per dieną turi dirbti įprastą valandų skaičių. Specialistai sako, kad turėdami trijų dienų savaitgalį žmonės gali daugiau pailsėti, atgauti jėgas ir grįžti į darbą produktyvesni.

Autorė Rūta Dambravaitė

Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.

Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?

Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.


Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Austėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.

Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.

Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.

Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.

Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.

Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-Temporin

Artūro Morozovo nuotrauka

Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.

Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.

Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?

Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?

Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.

Redaktorė Vita Ličytė

„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.

Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.

Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.

Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Dokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju.

Kviečiame prisiminti 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės proga sukurtą dokumentinį pasakojimą apie du ištikimus jos gerbėjus.

Vienas jų – pasvalietis Petras Simonaitis nepraleido nė vienos dainų šventės nuo 1946-ųjų, o Skaidrė Rimkevičienė daugiau kaip trisdešimt metų ją stebi prie televizoriaus ekrano Gargžduose.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Kad jos vyras žuvo kovodamas prie Bachmuto, Nina girdėjo mažiausiai penkis kartus. Tačiau kol niekas nerado jo kūno ir negali to patvirtinti, Nina tiki, kad jos vyras Vasilijus gyvas ir yra Rusijos nelaisvėje.

Ukrainos skaičiavimais, beveik 37 tūkstančiai yra dingę be žinios, tarp jų kariai, civiliai, įskaitant vaikus. Tikrieji skaičiai, tikėtina, yra daug didesni – vykstant karui ir Rusijai okupavus dalį teritorijos, paprasčiausiai neįmanoma surinkti patikimos informacijos.

Nina, Viktorija ir Larysa jau ilgiau nei metus nežino, kas nutiko jų artimiesiems. Kai institucijos nepajėgia išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam dingusiam, jos imasi savo vyrų ir brolio ieškoti pačios. Nežinomybė verčia tą daryti ir pas tuos, su kuo kariauja. – jos vyras Vasilijus gyvas.

Autorės Sigita Vegytė ir Rūta Dambravaitė

92-iejų psichologijos profesorius ponas Wangas gimė rytinėje Kinijos dalyje, būdamas moksleiviu pabėgo nuo pilietinio karo į Taivaną, ir iki šiol ilgisi prarastos gimtinės. 24-erių aktyvistė Aurora laiko save taivaniete, organizuoja palaikymo Ukrainai mitingus ir kovoja už savo namų saugumą.

Kodėl Taivanas, ta maža sala su lelijomis ir smilkalaiis kvepiančiomis šventyklomis, spalvinga sostine Taipėjumi, tapo tokia svarbi pasauliui? Ką galvoja paprasti salos gyventojai, tiesiog bandantys gyventi įprastus gyvenimus visoje šioje geopolitinėje įtampoje? Šis pasakojimas - bandymas tai suprasti.

Autorė Ieva Balsiūnaitė

Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių šiuo metu gyvena dešimtmečio karo nustekentoje Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje. Tačiau atsidūrusiems joje laisvoji Ukraina sunkiai pasiekiama.

Vienintelė galimybė – nedidelis vieškelis, vedantis per fronto linijoje esantį sienos kirtimo punktą Sumų srityje. Oficialiai šio punkto nepripažįsta nei Ukraina, nei Rusija. Tačiau jame abi šalys keičiasi belaisviais ir žuvusiųjų kūnais. Ir kiekvieną dieną dešimtys, o kartais ir šimtai ukrainiečių juo keliauja link laisvės, o neretai ir nežinomybės.

Pasakojimas iš Ukrainos apie Sumų pasienio punktą ir čia sutiktus žmones, kurie pralaukę dvejus ar dešimtį metų ryžtasi bėgti iš okupacijos. Jie vieninteliai gali papasakoti ir kaip Rusija perdaro okupuotas Ukrainos teritorijas.

Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė

Daug metų bandžiau išgelbėti mamą nuo jos pačios gyvenimo, kurio didelė dalis prabėgo rūpinantis beglobiais gyvūnais. Man atrodė, kad jeigu uždirbsiu daugiau pinigų, suremontuosiu butą, mama taps laimingesnė. Bet laikui bėgant supratau, kad tai tebuvo mano pačios noras. Ne jos.

Kurdama pasakojimą profesinėms žurnalistikos studijoms, įrašinėjau mamos istorijas apie gyvūnus, profesiją, vaikystę ir keliones. Taip pati tarsi iš šalies pažvelgiau į ją, jos gyvenimą ir pasirinkimus.

Nukreipdamas mikrofoną į žmogų, kad ir labai artimą, atsiduri atidesnio klausytojo vaidmenyje. Ir tai padeda išgirsti daugiau nei tada, kai kalbiesi visokių reikalų ir skubėjimo pilnoje kasdienybėje.

Autorė – Ieva Gumuliauskaitė.

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Šiandien dauguma Lietuvos penktokų ir šeštokų kaip antrąją užsienio kalbą vis dar renkasi rusų kalbą. Kartais tai būna tėvų sprendimas, taip pat požiūris, kad rusų kalbos lengviau mokytis nei prancūzų ar vokiečių, bet kai kuriose mokyklose rusų kalba tėra vienintelis pasirinkimas.

Iki plataus masto karo Ukrainoje rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą rinkosi trys iš keturių Lietuvos mokinių, o po metų – jau tik apie pusė.

Lietuvoje taip pat veikia 26 mokyklos, kur pamokos vyksta daugiausia rusų kalba. Nuogąstaujama, kad tai apsunkina moksleivių integraciją. Be to, vis kyla kalbų apie jose galimai skleidžiamą Kremliaus propagandą. Todėl pasigirsta siūlymų šiose mokyklose daugiau dalykų dėstyti lietuviškai.

Kaip keičiasi požiūris į rusų kalbą mūsų švietimo sistemoje ir visuomenėje, ir kokia jos ateitis tebesitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje kontekste?

Autorius – Rytis Skamarakas

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė