Filtrar por gênero
- 287 - 33-ejų Vaiva džiaugiasi gyvenimu vienkiemyje, bet kliūva pasirengimas karui: atsiliekame
„Laiminga, taip, nes Lietuvoje gyvenu – turiu savo šeimą, turiu savo aplinką, džiaugiuosi tuo, ką darau. Bet ta laimė ir yra, kurią aš susikūriau. Jei žiūrėtume į sąlygas, na, nėra gal viskas taip gražu ir laiminga toje Lietuvoje. Tačiau viskas mūsų rankose“, – sako 33-ejų Vaiva Bukauskienė, užaugusi Panevėžyje, studijavusi Kaune ir prieš dešimtmetį atsikrausčiusi į Raseinių rajoną.
Vaiva organizuoja kultūros renginius, vadovauja Girkalnio bendruomenei ir dirba gerai vertinamoje profesinėje Raseinių technologijos ir verslo mokykloje. Dirba saugos inžiniere.
„Kaip specialistė, turėčiau sakyti, kad neturėtume baimintis, turėtume turėti planą. Bet jei iš žmogiškosios pusės galvočiau, mes tikrai atsiliekame. Mes tik dabar kuriame teorinius planus, bandome gyventojams įteikti praktinius veiksmus, ką jie turėtų daryti, bet tų praktinių mokymų mums trūksta“, – aiškina.
Vaiva su vyru susipažino Kaune. Su savo dviem berniukais gyvena vienkiemyje, nors ieškojo buto Raseiniuose ir niekada apie gyvenimą kaime pagalvojusi nebuvo.
„Tiesiog banko darbuotoja pasiūlė paties banko parduodamą namą. Kadangi vyras medžiotojas, tai nuvykus apžiūrėti aš jau mačiau meilę jo akyse iš pirmo žvilgsnio. Ir supratau, kad turbūt čia reikės pradėti kurti savo ir savo vaikų gyvenimą“, – pasakoja.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 02 Sep 2026 - 286 - Šventę Girkalnyje dėl audros atšaukę žmonės: labiausiai gaila bulvių, tai kepėm blynus
„Blogai. Labai blogai“, – pasakoja Kaimų bendruomenės „Girkalnis“ pirmininkė Vaiva Bukauskienė, kaip jaučiasi, kai dėl audros teko atidėti renginį, kuriam kruopščiai ruošėsi visus metus. Tradicinėje jau 22-ojoje Respublikinėje liaudiškos muzikos šventėje „Girkalnio Griežynė“ turėjo dalyvauti 11 kapelų iš įvairių Lietuvos kampelių, vakare buvo suplanuotas dar 3 popmuzikos grupių koncertas.
„Kai kapelos ėmė skambinti ir sakyti, kad dėl tokio oro neatvažiuos, supratome, kad šventę reikia perkelti”, – sako pirmininkė.
Maitinti šimtus šventės dalyvių buvo pasiruošusi vos už 7 kilometrų esanti Pramedžiavos kaimelio bendruomenė – žmonės jau iš vakaro buvo 9 kibirus bulvių priskutę, į mašinas katilus ir krosnis sukrovę.
„Gaila labiausiai bulvių, nes jų neišlaikysi. Vyrai išvažiavo rinkti palapinių, grįš pietų, blynų išsikepėm. Bet va muzikantai užvažiavo“, – pasakoja Rasa Rūkštelienė.
O kadangi šventės nėra, bet bulvių – per akis, tai tą patį šeštadienį renginį organizavę žmonės susibūrė Pramedžiavos bendruomenės namuose ir bent jau dalį nuskustų bulvių suvalgė, grojant „Girkalnio Griežynėje“ turėjusiai koncertuoti „Pramedžiavos vyrų“ kapelai.
„Mes kitaip negalime. Mes turime kažkaip sueiti, pasibūti“, – aiškina kapelos „Pramedžiavos vyrai“ vadovas Albinas Andriuška.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 26 Aug 2026 - 285 - Vilmantas iš Viekšnių 2 kartus nupirko namus nepasitaręs su žmona: bijojau, kad numuš ūpą
„Bijojau, kad gali numušti ūpą“, – sako 47-erių statybų meistras iš Viekšnių Vilmantas Lukauskas, 2 kartus savo šeimai nupirkęs namus nepasitaręs su žmona.
Vilmantas labai norėtų padėti restauruoti Viekšnių bažnyčią, nes pats vaikystėje su broliu daug metų joje patarnaudavo per mišias.
„Mama tiek negaudavo atlyginimo, kiek mes gaudavome iš klebono. Daugiausia per dieną man klebonas yra 100 rublių davęs, kai mamos visa alga būdavo 80 rublių“, – prisimena.
Kai užaugo, Vilmantas, kaip pats sako, iš pradžių pilstė alų, tada išvyko į užsienį prie statybų padirbėti. Nors jų nemėgo, taip nutiko, kad vien Norvegijoje namus statė ar tvarkė 11 metų. Į Lietuvą grįžo prieš 12 metų ir čia labai sėkmingai toliau stato medinius namus.
Tiesa, problema su darbuotojais – jų nelabai yra, o, jei ir randa, jie ne itin noriai dirba.
„Dengėme stogą. Aš ant stogo. Man atneša skardos lapą. Sakau, gi stogą braižai, ar tau sunku pakelt? O jis sako – jei nepatinka, galiu išeiti. Ir ką jam gali pasakyt? Atrodo, kad nori tik dieną prastumti ir pinigus gauti“, – piktinasi.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 19 Aug 2026 - 284 - Didžiulės aviacijos kolekcijos Akmenėje savininkas: pats netikiu, kad tiek visko surinkau
Už „Aš pats negaliu patikėti, kad per tiek metų surinkau tokią kolekciją. Tai yra labai brangus hobis. Jei reikėtų šiandien rinktis, tikriausiai nebepradėčiau.“, – sako 47-erių Vytautas Faberas iš Akmenės, aviacijos entuziastas, sukaupęs vieną solidžiausių kolekcijų, pasakojančių Lietuvos aviacijos istoriją.
Vytautas svajoja Akmenėje įkurto aviacijos muziejų – eksponatų turi užtektinai, reikia tik patalpų.
„Gal, sakau, užaugs nauja karta, kuri susidomės aviacija. Nes dabar labai mažai jaunimo žino, kas yra Antanas Gustaitis“, – svarsto.
Vytautas aviacija domisi nuo vaikystės, bet jau taip rimtai kolekcionuoja 16 metų.
„Matot, aš užaugau prie Akmenės aerodromo. Leisdavosi man palei stogą tie lėktuvai, sklandytuvai, parašiutiskai. Aviacija man yra viskas“, – pasakoja.
Vytauto gyvenimas jau 20 metų driekiasi tarp Lietuvos ir Norvegijos. Jis jau norėtų grįžti į Lietuvą, bet nelabai gali – onkologinę ligą gydosi Norvegijoje, kadangi ten daug metų mokėjo mokesčius.
„Viskas, mano gyvenimas jau kaip ir surištas su Norvegija. Ten ir gydytis tenka“, – sako Vytautas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 12 Aug 2026 - 283 - Kapinių prižiūrėtojas: kai kurie dar gyvi paminklus pasistato – bijo, kad pinigus pragers
„Manęs klausia – o kas tu toks būsi? Sakau, šitos didelės valstybės mažas viršininkas. Iš tikrųjų – pakelkite tą valstybę, taigi iki Šiaulių turbūt būtų eilė žmonių“, – sako Albertas Jasaitis, Kelmės rajono Šaukėnų miestelio kapines prižiūrintis daugiau kaip 30 metų. Per šį laiką prie Alberto akių palaidota apie 2 tūkst. žmonių, daugelį jų Albertas pats pažinojo.
„Mano senelio brolis yra irgi palaidotas, va, per vidurį, o dvi žmonos – iš kraštų. Čia man vienas davatka aiškino, kad čia yra grupinis seksas“, – juokiasi.
Albertas kapinėse daro viską, ką reikia, darbo valandų neturi, dažnai pats stebi, kaip duobkasiai kasa kapavietę, nes svarbu užtikrinti tvarką.
„Man 3 val. nakties duobkasiai paskambino, kad rytą renkasi kasti duobę. Matot, kapinėse čia – ne balius. Čia konkrečios datos nepasakysi, kad aš mirsiu tada ir tada. Stengiuosi ateiti. O kokia čia problema?” – pats stebisi.
Albertas sako, kad daugėja žmonių, kurie sutinka būti kremuojami. Tačiau yra ir tokių, kurie paminklą sau pasistato dar būdami gyvi.
„Oi, rupūže, sako, tie vaikai dar pinigus pragers, reikia susitvarkyti… Ir paminklus pasistato“, – pasakoja.
Skaudžiausia Albertui, kai tenka laidoti jaunus žmones.
„Pvz., jeigu aš sulaukčiau 100 metų, per mano laidotuves estradinis galėtų groti. O kai laidojame jaunus žmones, va, tada tai baisu“, – kalba.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 05 Aug 2026 - 282 - Darija papuošalams gaminti akmenis vežasi iš Afganistano ar Vietnamo: čia yra nemaža kaina
„Afganistanas, Vietnamas, Mianmaras – čia yra akmenų rinka. Yra įstatymų niuansų. Ne viską galima parduoti, sprogdinti. Čia yra nemaža kaina“, – pasakoja Darija Vaičiuvienė, menininkė iš Akmenės, kurianti visokius papuošalus iš akmens ir odos. Darija yra viena iš maždaug 20 Akmenės rajone kuriančių tautodailininkų.
Dar viena tautodailininkė – Simona Bijanskienė, irgi akmeniškė, užsiimanti karpiniais ir iš rugio šiaudų pinanti nuo paauglystės.
„Rugio šiaudas ilgiausias ir tvirčiausiais, bet šiandien rugių gauti yra labai sudėtinga. Nebe taip, kaip senais laikais, – pievose pasiskinti ir turėti. Kai gauname, visi pynėjai džiaugiamės“, – sako Simona.
Akmenės tautodailininkams vadovauja Vilija Narutavičienė, pati viską kurianti iš vilnos, pvz., juodai baltus paveikslus.
„Labai norėtume, kad jungtųsi jaunimas ir tęstų tradicijas, kurios jau praktiškai nyksta… Dauguma tautodailininkų dabar yra vyresni nei 60 metų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jaunoji karta buvo pamiršta“, – guodžiasi Vilija.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 29 Jul 2026 - 281 - Stebulių žmonės: jei vaikai į mokyklą atvykdavo nevalgę, direktorė pati juos pamaitindavo
„Klausdavau, Karoli, kodėl jūs iš Simno važiuojate į šitą Stebulių mokyklą? Sako, žinokit, ten labai geri mokytojai – kai mus atveža, tai direktorė pirmiausia paklausia, ar mes valgėme namie pusryčius. Jeigu nevalgėme, direktorė padaro sumuštinių, arbatos, pabūna, mes net pavėluojame į pirmą pamoką… Bet niekada nesėsdavo mokiniai šitoj mokykloj nepapusryčiavę. Tada direktore dirbo Vilija Padimanskienė“, – štai tokį nuoširdų rūpestį vaikais, kai Stebuliuose dar veikė mokykla, prisimena šio kaimo žmonės.
Lazdijų rajono Stebulių kaimas ką tik atšventė 100 metų gimtadienį. Žmonės šioje šventėje paminėjo ir Lietuvos radijo šimtmetį.
Kaip atrodo ši Stebuliams istorinė šimtmečio šventė? Kaip kaimas gyveno seniau ir dabar? Ir visgi kodėl Stebulių žmonės tokie geri kitiems?
Ved. Edvardas KubiliusWed, 22 Jul 2026 - 280 - Ir žiemą besimaudantys Šaukėnų žmonės: visko prisiklausėm – kad kepenys išeis, numirsim
„Nuomonių visokių prisiklausėm. Sąnariai išeis, kepenys išeis, numirsim. O šiemet nė vienas iš mūsų nesirgo“, – pasakoja Šaukėnų gyventojai, jau metus kasryt – ir žiemą, ir vasarą – besimaudantys miestelio tvenkinyje.
Pasak vadinamuosius ruonius buriančios kūno kultūros mokytojos Kristinos Gotautienės, norinčiųjų maudytis būrelis vis plečiasi, šiuo metu kasryt maudosi apie 10 šaukėniškių. Ir jų tik daugėja.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 15 Jul 2026 - 279 - Senas mašinas ardantis Aurimas: po II pensijų pakopos žmonės išprotėjo – išmetė ir kas važiuoja
„Kaimietis. Save aš laikau kaimiečiu. Lietuviai mes visi esame kaimiečiai. Kas tas mūsų Vilnius? Suvažiavę kaimiečiai. Bet didžiuotis tuo reikia“, – sako 42-ejų Aurimas Gelžinis, gimęs ir užaugęs Šiauliuose, bet jau 16 metų gyvenantis mažyčiame Raseinių rajono Kilupių kaime su dar maždaug 50 žmonių.
Aurimas – seniūnaitis, prieš 7-erius metus praktiškai mirusiame kaime su bendraminčiais įkūręs bendruomenę.
„Pavyko puikią pirmininkę gauti. Ne iš mūsų kaimo, beje. Sutvarkėme buvusios mokyklos pastatą. Šiandien tikrai gražu pažiūrėti į mūsų bendruomenę“, – džiaugiasi.
Aurimas – ir verslininkas, jau daugiau kaip dešimtmetį turintis įmonę, kuri superka naudotus automobilius, juos išardo ir jų detales parduoda visame pasaulyje.
„Ypač po II pensijų pakopos atsiėmimo mes per 13 metų pirmąkart nebepajėgiame susitvarkyti. Žmonės išprotėjo – išmetė viską, kas gera, važiuoja, nevažiuoja“, – stebisi Aurimas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 08 Jul 2026 - 278 - 24 kaimo parduotuvėms vadovaujanti Angelė: yra nuostolingų, bet jų neuždarome dėl žmonių
„Aš norėjau viename kaime uždaryti parduotuvę. Paskambino man viena močiutė ir sako – vaikeli, ką tu darai? Kurgi aš savo skarelę pravėdinsiu? Dabar žmonės į parduotuvę ateina susitikti su kaimynu. Plius, tos pačios pardavėjos – jos gi iš to paties kaimo ir jas visi pažįsta. Ir žino, kad jeigu Jolita pažadėjo atvežti kokią prekę, tai Jolita atveš. Yra juk ir mažos parduotuvėlės, kurios įmonei nepelningos, bet mes laikome jas būtent dėl tų kaimo gyventojų“, – sako 71-erių Angelė Andrikonienė, prekybininkė, daugiau kaip 20 metų vadovaujanti Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvui, kuris Ukmergės rajone valdo 34 parduotuves, „Ukmergės duoną“ ir restoraną „Vilkmergė“.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 01 Jul 2026 - 277 - Vyro netekusi Vilija namie kaime viską pasidaro pati: jei jaučiatės vieniši, eikit dirbt
„Visiems sakau – jeigu jaučiatės vieniši, eikit dirbt. Darbas viską išgydo“, – sako 62-ejų Vilija Kaškelytė-Narvydienė, nedidukė verslininkė, rašytoja, savo Ūdekų kaime Pakruojo rajone viena gyvenanti jau 7-erius metus.
„Po vyro netekties, kadangi slaugiau, norėjau, kad jis išeitų ant mano rankų, atsirado labai daug laiko. Galvojau, ką veiksiu. Na, ir gyvenu čia, tvarkausi“, – pasakoja.
O tvarkosi taip, kad gražu žiūrėti ir net sunku patikėti! Namai – stilingi, už ūkinio pastato – du šiltnamiai, sodyboje – ąžuolinė skulptūra tėvams pagerbti, kieme – vien akmenys, tarp kurių – gausybė augalų iš įvairių pasaulio kampelių.
„Net iš Moldovos. Vaikščiodama pamačiau labai gražius augalus. Nusilaužtų šakelių, sudėjusi į mineralinį vandenį, parsivežiau ir užsiauginau“, – prisimena.
Vilija gimė, užaugo ir tebegyvena Ūdekų kaime. Kaip ir jos tėvai, jos sesuo ir sūnus.
„Neatsibosta šiame kaime. Man niekas neatsibosta. O čia, kaime, kai eini, kiekvienas žmogus tau kaip savo. Kam kokios bėdos, žinau, kad kreipsis į mane“, – džiaugiasi Vilija.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 24 Jun 2026 - 276 - 75-erių žinoma dainininkė Irena Ulvydaitė: dabar jaunimui būti žvaigždėmis yra labai gera
„Dabar jaunimui gyventi ir būti žvaigždėmis yra labai gera“, – sako Irena Ulvydaitė-Snabaitienė, 75-erių dainininkė, kurią myli daugybė Lietuvos žmonių.
Sovietmečiu Irena buvo pagrindinė itin populiarios muzikos grupės „Vaivorykštė“ atlikėja. Irena nėra mokiusis jokioje muzikos mokykloje, daug metų dainuoja su grupe „Vaivoras“.
„Sakyčiau, tai – Dievo dovana. Mano visas gyvenimas gavosi tik iš muzikos“, – prisipažįsta.
Kai Irenai buvo 12 metų, per porą mėnesių mirė abu jos tėvai.
„Džiaugtis aš sugebu, bet sugebu ir liūdėti. Kartais man viso pasaulio gaila“, – sako Irena.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 17 Jun 2026 - 275 - 105-erių rokiškietė įvertino padėtį Lietuvoje: palaida bala, linkiu nepykti ir nepavydėti
„Aplankė ir meras, ir kunigas, ir visi giminės. Esu labai laiminga ir pagerbta“, – džiaugiasi rokiškietė Janina Sakalauskienė, švenčianti 105-erių metų jubiliejų.
Tremtį ir lagerį išgyvenusi Janina džiaugiasi gera pensija, kad ja kruopščiai rūpinasi abi dukros Dalia ir Irena, bet priekaištų dabartinei valdžiai negaili.
„Lietuvoj dabar kaip palaida bala. Valdžia ne tokia, derasi kaip turguje. Norėčiau, kad žmonės būtų nepikti, nesusiraukę, nepavydėtų“, – sako Janina.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 10 Jun 2026 - 274 - 640-metį atšventusių Nemakščių žmonės: jokio dugno nematome, mes kaip Bavarija Vokietijoje
„Jokio dugno mes čia nematome. Žmonės labai geri, vienas kitam padeda“, – sako Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis, miesteliui ir jo apylinkėms vadovaujantis jau 26-erius metus.
Nemakščiai, kuriuose gyvena apie 600 žmonių, ką tik atšventė 640-ąjį gimtadienį.
„Baisūs buvo Nemakščiai. Galvojau, kad po metų dingsiu“, – prisimena Nemakščių gyventoja, mokytoja Živilė Lembutienė, dar sovietmečiu pagal paskyrimą atvykusi dirbti į Nemakščius ir čia pasilikusi iki pat šiandien.
Dabar Nemakščiai, Raseinių rajono miestelis prie pat automagistralės, dieviško grožio. Švarus, tvarkingas, su visų dėmesį kaustančia gražuole bažnyčia ir milžinišku entuziasto Leono Tamulevičiaus jau 20 metų puoselėjamu Aštuonračio muziejumi.
„Žmonės nuoširdūs. Jei bėda kam atsitiko, tuoj pat padeda. Čia mes kaip Vokietijoje Bavarija – atskiras kaimelis toks, viskas lietuviška dar“, – džiaugiasi Leonas Tamulevičius.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 03 Jun 2026 - 273 - 5 parduotuves turintis Romas ragina žmoną sustoti: čia ir numirsim prie tų prekystalių?
„Kaip tik reikia parodyti tą neišpūstą žmonių gyvenimą, tą žmonių paprastumą ir eiti į tuos paprastus žmones. Jie ne mažiau pasiekę už tuos, kuriuos mes ir išliaupsinam dėl kokio įvykio ar vieno darbelio“, – sako rašytoja Vilija Kaškelytė-Narvydienė, ką tik parašiusi dar vieną – jau 6-ąją – knygą apie dar vieną šeimą.
Ta šeima – tai Genovaitė ir Romaldas Jaškuliai, Linkuvos gyventojai, užauginę du šaunius vaikus – Laurą ir Aurelijų.
„Net neįsivaizduoju, kad mes, tėvai, dirbami, paaukodami visas savo atostogas, dirbami daug darbelių, būtume neišugdę gerų vaikų… Tai čia būtų minusas didžiausias mums patiems“, – sako Genovaitė.
Jaškuliai – ir verslininkai, daugiau kaip 30 metų turintys prekybos verslą – šiandien kavinukę Linkuvoje ir penkias parduotuves skirtingose Pakruojo rajono gyvenvietėse.
„Labai norėčiau, kad mažėtų apimtys, nes jau pavargom. Jau ir metai nebe tie. Reikėtų truputį ir pailsėti“, – prisipažįsta Romaldas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 27 May 2026 - 272 - Būrį mezgimo entuziasčių Kaune subūrusi Inga: mezga ir vyrai, bet jie slepiasi
Megzti mėgstantys žmonės buriasi į klubus, rengia vėlyvuosius pusryčius, gilinasi į mezgimo subtilybes. Mezgėjų klubo Kaune istorija.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 20 May 2026 - 271 - Brakonierius gaudanti pareigūnė Erika: aš miške normalesnė užaugau negu jūs tarp žmonių
„Žinot, kartais net juokauju, kad aš miške normalesnė užaugau negu jūs tarp žmonių“, – sako pakruojietė Erika Tribulaitė-Junevičienė, aplinkosaugos pareigūnė, kurios darbas – saugoti laukinius gyvūnus ir bausti tuos, kurie juos skriaudžia.
Gamta Erikai – labai rūpi, todėl kartais gaudyti pažeidėjų skuba ir nedarbo metu.
„Ko gero, daug aplinkosaugininkų yra fanatai. Įdėjau pyragą kepti ir gavau pranešimą, kad gaudomos žuvys draudžiamu laiku. Ir galvoju – man čia pyragą kepti ar važiuoti gaudyti? Ne, nu reikia važiuoti gaudyti, juk žmonės pranešė, negali būti kitaip“, – pasakoja.
40-metė Erika su vyru augina du paauglius – Jogailą ir Hubertą. Erika sako, kad ir vaikai atsakingai žiūri į gamtą. Kartą ir šeimos nariams yra tekę padėti gaudyti brakonierių.
„Buvo pastatyti tinklai. Su vedėju nužiūrėjome, kur tie tinklai. Jogaila buvo 4 metukų. Reikalinga pagalba, nes pažeidėjas gali pabėgti. Teko vyro paprašyti, kad priedanga pabūtų, vaiko nėra kur palikti. Ir mes bėgame su Jogaila… Jis sako – mama, kur tu taip greit bėgi? Sakau, žinai, visąlaik klausdavai, ar brakonieriai greitai bėga? O dabar, sakau, bėkim“, – pasakoja Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Erika Tribulaitė-Junevičienė.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 13 May 2026 - 270 - Po 7-erių metų Bridai vėl turi mėgėjų teatrą: tokio sugrįžimo nesitikėjome
„Jie tiesiog labai norėjo“, – sako Audronė Ratkutė, Šiaulių rajone, Briduose, vėl subūrusi mėgėjų teatrą.
Nors formaliai šis teatras ir naujas, didžioji dalis jo aktorių ilgiau ar trumpiau mėgėjų teatre yra vaidinę, mat apskritai Briduose teatro tradicija – labai gili.
Vos prieš metus įsikūręs teatras gerai pasirodo konkursuose, vaidinti jį kviečia bendruomenės iš visos Lietuvos, o visi 9 teatro artistai bei režisierė gyvena būtent Bridų kaime.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 22 Apr 2026 - 269 - Prie puodų stovinti 2 kavinių savininkė: su galva turi būti negerai, kad eitum į maitinimą
„Žmogui su galva turi būti negerai, kad jis nueitų į maitinimą. Sako, maitinime tu niekada nepaskaičiuosi, kiek tu ten kepsnių susideginsi. Maitinimas – tai nėra verslas. Tai yra gyvenimo būdas“, – sako 36-erių Ernesta Albrektė, verslininkė, turinti dvi kavines. Vieną – prie Kauno, kitą – prie Kėdainių.
„Jeigu tau vyras nupirko restoraną ir tu čia dabar nori padaryt verslą, jau iš karto nepaėjo. Čia tiesiog ilgų metų, daug kantrybės reikalaujantis darbas“, – aiškina Ernesta.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 15 Apr 2026 - 268 - 30 km į mokyklą važiuojanti 10-okė: esu laiminga, nes mokykla nėra visas mano gyvenimas
„Aš manau, kad esu ne tik laiminga moksleivė, bet ir laimingas žmogus. Bent jau mano aplinkoje tų laimingų moksleivių yra dauguma, nes mokykla vis dėlto nėra mūsų visas gyvenimas“, – sako Justina Jakaitytė, 16-metė moksleivė, 10-okė, kuri kasdien į mokyklą Kėdainiuose iš nediduko Užvermenės kaimo važiuoja 30 kilometrų.
„Aš irgi buvau toks vaikas – bijodavau per pamoką pakelti ranką, mokytojai nunešti pinigus už pietus. Galbūt dėl to, kad bijoma, ką kiti pagalvos“, – aiškina.
Justina sako, kad patyčių mokykloje yra ir, matyt, jų visada bus, ypač socialiniuose tinkluose.
„Žmonės realiame gyvenime turi žiūrėti vienas kitam į akis“, – svarsto Justina.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 08 Apr 2026 - 267 - Vaiką priglaudusi buvusi Balsių mokyklos direktorė Jadvyga: man jis buvo gelbėjimosi ratas
„Darai tai, kas smagu, ir todėl senatvė yra žavi“, – sako 69-erių Jadvyga Bračiulienė, buvusi ilgametė Pakruojo rajono Balsių pagrindinės mokyklos direktorė.
Jadvyga su jau anapilin iškeliavusiu vyru yra užauginusi berniuką iš globos namų, šiek tiek glaudė ir jo vyresnę seserį.
„Manau, kad vis tiek tokį gerą darbą padariau. Vaikai turėjo vaikystę. Ir dabar turi namus, į kuriuos gali bet kada grįžti. Turi žmones, į kuriuos gali atsiremti“, – svarsto.
Gyvenimas Jadvygai pamėtėjo ir daugiau išbandymų. Kai jai buvo maždaug 54-eri, per pusantrų metų mirė jos mama, vyras ir anyta.
„Iš tikrųjų buvo laikotarpis be galo sunkus ir tas vaikas, kuriam tada buvo 10 metų, kai vyras mirė, buvo gelbėjimosi ratas man. Ko gero, gal ir į depresiją būčiau puolusi“, – prisimena.
Nepaisant to, Jadvyga neprarado noro džiaugtis gyvenimu – sugebėjo vėl susirasti gyvenimo draugą, su kuriuo šiandien labai laiminga.
„Aš manau, kad žmogui reikia žmogaus. Reikia jo. Kiek tau metų bebūtų, reikia šalia žmogaus“, – aiškina.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 25 Mar 2026 - 266 - Maisto karui sukaupę Stebulių žmonės grąžina talkas – suneš senjorų malkas, nukas bulves
„Norime rinktis. Kodėl mums rinktis tik dainuoti ir pavalgyti, kai galime dar ir darbą padaryti?“ – klausia viena Lazdijų rajono Stebulių bendruomenės lyderių, buvusi policininkė Rita Sabestinienė, sugalvojusi, kad kaime reikia grąžinti talkas – sunešti vyresnių žmonių malkas, nukasti bulves.
„Žinokit, mūsų senjorai saugūs. Jie žino, kad jei kokia bėda, tuoj bendruomenė atlėks ir padės”, – džiaugiasi Rita.
Stebulių ateities bendruomenė išgarsėjo, kai buvo nominuota LRT metų apdovanojimuose, nes yra sukaupusi maisto atsargų, jei kartais prasidėtų karas.
Kaimas – nedidelis, jame gyvena tik apie 100 žmonių, bendruomenei priklauso apie 40 žmonių, nemaža dalis jų – kitų rajonų miestelių, miestų gyventojai.
„Mes čia patys ateiname, čia faini žmonės, smagios išvykos“, – sako ne vienas kitur gyvenantis Stebulių bendruomenės narys.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 18 Mar 2026 - 265 - Alantos dvaro, kuriame vaidenasi, muziejininkės Jolanta ir Liuda sako: mums čia labai gera
„Mums čia labai gera. Tai – svajonių darbas“, – sako Alantos dvaro muziejininkės Jolanta Bimbirienė ir Liuda Pusvaškienė. Jolanta dvare dirba 10 metų, Liuda – beveik 5 metus. Alantos dvaras ypatingas tuo, kad jame tikrai vaidenasi.
„Rūsy, įjungiant šviesą, atrodo, kad su sijono kloste kažkas praeitų. Yra žmogus vienas išbėgęs visas baltas iš rūsio, nes jam kažkas pasivaideno. Viena moteris sakė, kad už plaukų kažkas tempė“, – pasakoja Jolanta.
Tačiau abi muziejininkės tikina šių pasivaidenimų nebijančios.
„Aš įsitikinusi, kad man nieko blogo negali padaryti, sugyvenu, jaučiuosi jų bičiulė. Net apsaugą jaučiu“, – juokiasi Liuda.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 11 Mar 2026 - 264 - Demencija sergančią mamą labai mylinti Rasa: pokalbiai praranda svorį, bet ne prasmę
„Aš viską priimu sveikai – kaip yra. Aš atmintį kažkur palikau po pagalve ir negalvojau, kad reikės“, – pokštauja 91-erių Aldona Ona Mikalonienė, kuri 7-erius metus serga demencija ir jau beveik metus gyvena Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose.
Aldoną nuolat lanko ir daug bendrauja jos dukra Rasa Puzinienė, kuri savo mamą labai myli, yra išleidusi mamos 3 poezijos knygas ir 3 knygeles vaikams.
„Pokalbiuose su žmogumi, kuriam ištirpsta atmintis, reikia turėti labai daug kantrybės, nes kartais tenka išklausyti 15 kartų tą patį“, – prisipažįsta dukra.
„Aišku, gal taip skauda sakyti, bet kartais tie pokalbiai praranda svorį. Nesakau, kad prasmę, bet tu supranti, kad kalbiesi, o vis tiek neprisimins“, – sako Rasa.
Laidoje – iki skausmo graži vienos mamos ir vienos dukros istorija.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 04 Mar 2026 - 263 - Almutė 4 metus mezga kojines Ukrainos kariams ir aukoja pinigų: kažkas turi tikėti gerumu
„Kažkas turi tikėti gerumu. Aš manau, kad gerumas, nuoširdumas, atjauta kitam žmogui išgelbės pasaulį“, – sako 64-erių Almutė Birutė Kiselienė, šiaulietė, kuri visaip, kaip tik išgali, padeda ukrainiečiams.
Per ketverius metus yra numezgusi ir Ukrainos kariams perdavusi apie 100 porų vilnonių kojinių.
„Kai karas baigsis, megsiu su raštais – gražias. Dabar neišeina, nes reikia kuo daugiau ir kuo greičiau“, – pasakoja.
Almutė reguliariai aukoja Ukrainą remiančiai organizacijai „Blue/Yellow“. Karo pradžioje šeimos sodyboje buvo priglaudusi moterį su trim vaikais iš Ukrainos, savo rankomis remontavo Šiaulių bendrabutį, kuris buvo ruošiamas pabėgėliams iš Ukrainos apgyvendinti.
„Išgirdau per Šiaulių žinias, kad reikalingi savanoriai padėti sutvarkyti tą namą. Galvoju, kaip mamos su mažais vaikais atvažiuos į baisų, 10 metų neremontuotą kambarį?“ – sako Almutė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 25 Feb 2026 - 262 - Lauko virtuvę patys sukūrę Pramedžiavos vyrai šventėse gali pamaitinti ir 1 tūkst. žmonių
„Vienas ar dviese nepakepsi. Gerai, kad yra bendruomenės moteriškės“, – sako broliai Audrius ir Dalius Rūkšteliai, vyrai iš Pramedžiavos kaimo, garsėjantys tuo, kad per šventes lauke gali labai skaniai pamaitinti beveik 1 tūkst. žmonių. O maistą gamina praktiškai savo pačių sukonstruotoje mobiliojoje virtuvėje po atviru dangumi.
„Keptuvę pirkome, pečių užsakėme, padarė pagal mūsų brėžinius, pagal mūsų norus. Braižiau aš“, – pasakoja Dalius.
Kaip fantastiški maitintojai Pramedžiavos vyrai ir moterys ėmė garsėti prieš kelerius metus, kai vos apie 200 gyventojų turintis kaimas pradėjo organizuoti Užgavėnes.
Pramedžiava garsėja ir pernai rudenį atgaivintais kaimo šokiais suaugusiesiems.
Šokiai čia vyksta jau pusmetį kiekvieną šeštadienį – gyvai groja ir dainuoja vietos vyrų kapela, o pašokti žmonės važiuoja ir 100 kilometrų.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 18 Feb 2026 - 261 - Paramą į Ukrainą vežantis 20-metis Ignas iš Kelmės: su kiekviena kelione bijau vis labiau
„Bijau. Kiekvienas protingas žmogus žino, kur važiuoja. Kai grįžau iš pirmosios kelionės, tik po kokios savaitės supratau, kur aš buvau. O dabar su kiekviena kelione aš vis labiau bijau. Bet tai yra natūralus jausmas“, – sako 20-metis Ignas Vaičiulis iš Kelmės, kuris jau beveik metus renka paramą ir ją pats veža į Ukrainą.
„Kol karas nesibaigs, tol važiuosiu, nes tikrai jaučiu didelę pilietinę pareigą ir atsakomybę“, – aiškina.
Nors Ignui – tik 20 metų, jis jau yra parašęs knygą apie savo gyvenimą ir pastaraisiais metais labai aktyviai važinėja po Lietuvos mokyklas, moksleiviams pasakodamas savo istoriją ir bandydamas juose įžiebti pilietiškumo liepsnelę.
„Nes man visąlaik šito besimokant trūko. Man trūko panašaus amžiaus žmonių, kurie atvažiuotų į mokyklą ir kalbėtų apie esmines problemas netuščiažodžiaudami“, – pasakoja Ignas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 11 Feb 2026 - 260 - Senelių namų darbuotoja: dalis nustemba pamatę tualetą, kad keliskart gaus šilto maisto
„Ne, visiškai nebijau senatvės. Darbas su senais žmonėmis žavus tuo, kad suvoki, jog ta senatvė tiesiog yra gyvenimo tarpsnis popieriuje“, – sako 39-erių socialinė darbuotoja Simona Milunienė, kuri su Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose gyvenančiais senjorais dirba jau beveik 10 metų.
„Yra toks labai geras senas posakis – kur yra moteris, ten visada bus intrigų. Mūsų bendruomenėje mažoji dalis yra vyrų. Jeigu kuri nors moteris nusižiūri, įsimyli vieną vyrą, tai kartais vyksta širdies dramos“, – šypsosi.
Nors dalis vyresnio amžiaus žmonių daro viską, kad tik nepatektų į globos namus, Simona atkreipia dėmesį į kitą medalio pusę – kai kurių senjorų gyvenimo sąlygos namie tokios blogos, kad džiaugiasi, jog jie pagaliau pateko į globos namus.
„Atsitinka taip, kad pas mus atvykę žmonės pirmosiomis dienomis niekaip negali priprasti, kas tai yra tualetas, kas tai yra šiltas vanduo arba tiesiog iš krano bėgantis vanduo. Šokas kartais žmogų ištinka, kai jis suvokia, kad dienos metu net keletą kartų galės valgyti šiltą maistą, ir tas keletą kartų jam yra kaip kažkoks stebuklas, nes duonos kepalas, ten kažkokios pigiausios dešros gabalėlis kai kuriems iš jų būdavo savaitės meniu. Tenka mokyti žmogų apsikabinti. Pirmus kartus apsikabinus, žinokit, bėgdavo kaip nuplikytas gyvulys. Jam būdavo visiškai svetimas žmogaus artumas, rūpestis“, – pasakoja Simona.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 04 Feb 2026 - 259 - Senjorės iš Šiaulių globos namų: čia gera gyventi, darbuotojai – kaip giminės
„Netikėjome, kad taip bus. Čia gera gyventi, darbuotojai – kaip giminės“, – sako trys Šiaulių miesto savivaldybės Globos namų gyventojos – 71-erių Janina Adomavičienė, 88-erių Stefa Juškevičienė ir 91-erių Marijona Alasauskaitė.
„Visa laimė, kad yra tokie namai. Būtų labai blogai, jei jų nebūtų“, – pasakoja moterys.
Janina ir Stefa globos namuose atsidūrė po insulto, o 91-erių Marijona – dėl senatvės, nebegirdi, todėl sunkiai savimi gali pasirūpinti.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 28 Jan 2026 - 258 - Lietuvą perėjęs, pervažiavęs ir perplaukęs Rolandas iš Kaišiadorių: esu normalus žmogus
„Dirbu darbą nuo 8 iki 17 val. Esu normalus žmogus“, – sako 42-ejų Rolandas Kriugžda iš Kaišiadorių.
Rolando gyvenimas smarkiai ėmė keistis prieš 6-erius metus, Lietuvai panirus į pirmąjį Covid-19 karantiną. Tuomet jis pėstute perėjo Lietuvą, netrukus ją perplaukė baidare, tada darkart perėjo pėstute ir dar pervažiavo dviračiu.
„Turi būti visur harmonija. Nesu aš nei ten koks nors žaliavalgis… Aš valgau, ką noriu ir ko man tuo metu reikia. Tai tiesiog paprastas gyvenimas, tik truputėlį gal aktyvumo daugiau“, – aiškina.
Šiandien Rolandas be savo asmeninių iššūkių organizuoja labai daug kokybiškų žygių, kurie padeda geriau pažinti Lietuvą ir kuriuos vis labiau mėgsta žmonės.
„Žinokit, per trejus metus gal ir buvo koks vienas kitas, kuris rūkė“, – juokiasi Rolandas, paklaustas, ar daug žygeivių įsideda buteliuką ar užsirūko.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 21 Jan 2026 - 257 - Prieš 20 metų netoli Vilniaus pastatyto ir aptverto Verkšionių kaimo gyventojai: tobula
„Tobula. Čia gyventi gera. Puikūs kaimynai. Jei pasibaigia pienas, niekas nelekia į parduotuvę – lekiam pas kaimynus. Vienas iš reikalavimų buvo – kad nebūtų tvorų tarp sklypų. Tai mes pasirinkome geriau apsitverti visą gyvenvietę, negu nuo kaimyno pasistatyti kažkokią tai dvimetrinę tvorą“, – sako Verkšionių kaimo gyventojai.
Verkšionys – tai prieš 20 metų laukuose nuo nulio pastatytas kaimas, kuriame šiandien – apie 45 gyvenamuosius namus.
Kaimas yra maždaug 50 km nuo Vilniaus, netoli Vievio, Neries regioniniame parke. Daugelis šio kaimo gyventojų dirba ir mokosi Vilniuje ir į sostinę važiuoja kasdien.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 14 Jan 2026 - 256 - Vilniuje ir Molėtuose dirbantis mokytojas: spec. poreikių vaikams muzikos reikia labiau
„Kadangi čia ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs, tas ryšys… kažkaip aš jo nepaleidžiu. Man miela su tais žmonėmis susitikti“, – sako 59-erių muzikos mokytojas ir muzikantas Gediminas Ožalinskas.
Gediminas jau 25-erius metus gyvena ir dirba Vilniuje, bet labai dažnai važiuoja į Molėtus, nes šio miesto kultūros centre dirba meno vadovu, organizuoja renginius, groja viename kolektyve.
„Nesu tas planuotojas, kuris išvažiuoja anksčiau, bet kažkaip bandau tą laiką kompensuoti atsisėdęs į automobilį. Vėlgi aš prižiūriu savo automobilį. Jei ateina žiema, būtinos yra geros padangos“, – juokiasi.
Vilniuje Gediminas muzikos mokytoju dirba Barboros Radvilaitės progimnazijoje Naujojoje Vilnioje. Pedagogas pabrėžia, kad bent jau šioje mokykloje didesnių problemų dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nekyla, dėkingas ir jo dėstomas dalykas.
„Gali viską su tuo vaikučiu nuveikti kuo puikiausiai. Manyčiau, kad tiems specialiųjų poreikių vaikams muzikos dar labiau reikia“, – svarsto.
Nors ir gyvena didmiestyje, Gediminas su šeima, kurioje – 4 dukros ir 2 šunys, ramybės ieško sodyboje Molėtų rajone.
„Norėtųsi ramesnio gyvenimo – vis tiek galvoji apie tą pensiją. Tikrai būtų gerai gyventi kažkur ramiau. Patinka kažką auginti – tas auginimas man kaip stebuklas kažkoks. Smagu medį supjauti, smagu krosnį užkurti. Daug džiaugsmo“, – pasakoja.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 07 Jan 2026 - 255 - Vidutė ir Jonas džiaugiasi mokytojo darbu, bet šiandien į mokyklą negrįžtų: palaida bala
„Kaip gali mokytoją mušti per pamoką? Jokiu būdu neičiau dabar dirbti į mokyklą – palaida bala kažkokia yra“, – sako Vidutė ir Jonas Vaičaičiai, Raseinių rajono gyventojai iš Pramedžiavos kaimo. Vidutė daugybę metų dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o Jonas – kūno kultūros ir istorijos mokytoju.
„Labai apkrauti yra mokytojai nereikalingais darbais. O čia, vaikeli, įsivertink save. Nu kam tai reikalinga? Aš pats jaučiu, kaip aš dirbu“, – piktinasi Jonas.
77-erių Vidutė ir 85-erių Jonas pensijoje jau apie 20 metų, bet rankų sudėję nesėdi – aktyviai lanko Trečiojo amžiaus universitetą Raseiniuose, įsitraukia į vietos bendruomenės gyvenimą.
„Kai ėjome į pensiją, galvojome – baisu, o, Jėzau! Paskui jau visai nieko. Kad gerai pensijoje – žinojau, bet kad taip gerai, tai nežinojau“, – juokiasi Vidutė.
Vidutė ir Jonas aktyviai stebi ir Lietuvos aktualijas.
„Baisu. Bloga ta koalicija jiems išėjo… Premjerė Inga Ruginienė šiaip protinga, veikli tokia, bet baisus laikas jai pasitaikė“, – piktinasi pedagogai.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 24 Dec 2025 - 254 - Kalėdinį traukinuką po Lietuvą vežiojantis Deividas: kai kurie vaikai tokio nėra matę
Deividas Panovas jau 4 metus Kalėdų laikotarpiu aktyviai važinėja po Lietuvą ir traukinuku vežioja žmones. Deividas turi 4 mažus traukinukus ir vieną didesnį traukinuką, kuriame gali tilpti apie 50 žmonių. Deivido traukinukai – išskirtiniai. Juos galima surinkti ir išrinkti per 20 minučių.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 17 Dec 2025 - 253 - Prie autostrados ūkininkaujantis Audronis: kol nebuvo tvoros, karvės išbėgdavo į kelią
„Kiti sustoja nusipaveiksluoti su karvėmis. Taip, sustoja autostradoje, įjungia avarinį. Čia tokias turėjau labai gražias dideles baltas karves“, – sako 63-ejų Audronis Prialgauskas, Raseinių rajono ūkininkas, daug metų gyvenantis prie pat automagistralės.
Audronis džiaugiasi, kad visai neseniai kelininkai pastatė tvorą, kuri jo karvėms neleidžia išbėgti į pagrindinį mūsų šalies kelią.
„Kol nebuvo tvorų, tai naktimis čia keldavausi žiūrėti, ar gyvuliai nepabėgo į magistralę. Vieną kartą atsikėliau, žiūriu, kad 10 karvių ant magistralės“, – prisimena.
Audronis sako prie nuolatinio triukšmo, sklindančio nuo autostrados, jau pripratęs. Tiesa, pastebi, kad metuose yra viena naktis, kai autostrada prie jo namų – visiškai tuščia.
„Per Naujuosius metus. Tada tai būna ramybė. Per metus vieną kartą būna ramybė. O per Kūčias važiuoja“, – juokiasi.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 10 Dec 2025 - 252 - Į kaimo šokius Pramedžiavoje važiuoja ir 100 km: nėra normalu, bet čia nuostabūs žmonės
„Tikrai netikėjome. Galvojome, kad būsime 6 muzikantai ir kokie 4 žmogučiai“, – juokiasi Rimutė Bakutienė, Raseinių rajono Pramedžiavos kaimų bendruomenės pirmininkė.
Rimutė prieš gerą mėnesį su bendraminčiais savo kaime pradėjo organizuoti suaugusiųjų šokių vakarus. Šokiai vyksta kiekvieną šeštadienį, žmonės vos telpa į bendruomenės namus. Yra tokių, kurie tam, kad pašoktų, važiuoja iš kitų rajonų – net 100 kilometrų.
„Pagyvenusiems žmonėms važiuoti tokį atstumą tamsiu paros metu, galvočiau, tikrai nėra normalu. Turėtų kiekviena to rajono bendruomenė pagalvoti, kaip kaimo žmogui nebūti vienišam, nebūti liūdnam“, – aiškina Rimutė.
Raseiniškis Algis su žmona irgi labai mėgsta šokti. Pašokti važiuoja ir į Kelmę, ir į Tauragę, tačiau geriausia jam čia, Pramedžiavoje, nes galima ne tik šokti, bet ir pasivaišinti.
„Čia geriausia. Kitur vaišės vyksta bagažinėje. O čia prie stalo – kultūringai, šiltai. Labai tvarkingai čia“, – sako Algis.
Vaišės ant stalo iš dangaus nenukrenta. Šiek tiek tų vaišių parūpina kaimo bendruomenė iš savo kišenės, atvykę svečiai jų irgi atsiveža. Tačiau žadą atima per šokius bendruomenės namuose staiga sklindantis karštų pyragaičių kvapas – jas orkaitėje kepa vietos gyventoja Aldona Vaičienė.
„Negaila man šeštadienio vakarų. Smagu, kad žmonės susirenka. Smagu, kad kažkam gera”, – sako Aldona.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 26 Nov 2025 - 251 - LSMU vaistininkai dalį vaistų pakuoja rankomis: nėra aparato, kuris pats dozuotų miltelius
„Vaistų pasaulis žavus tuo, kad tikrai gali padėti žmogui. Kad ir pabūti su tuo žmogumi tas kelias minutes. Tai tikrai būna pagalba“, – sako Džena Melkūnienė, vaistininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vaistinėje dirbanti praktiškai nuo pat jos įkūrimo – jau daugiau kaip 30 metų.
Ši – viena iš nedaugelio Lietuvos vaistinių, kuri ne tik parduoda, bet ir gamina gydytojų specialiai konkrečiam žmogui paskirtą vaistą.
Džena vaistinės priimamajame aptarnauja žmones ir su jais bendrauja kasdien.
„Dažniausiai tie su kategoriškomis nuomonėmis ateina pirkti vaistų, kurie yra receptiniai. Dažniausias būna prašymas tuomet, kai skausmai ištinka“, – pasakoja Džena.
Kiti du vaistininkai – Onutė Laužonienė ir Vytautas Bernatonis – laboratorijoje nuo ryto iki vakaro gamina vaistus. Šįkart sveria miltelius ir juos rankomis pakuoja į popierėlius. Vienas popierėlis – viena dozė.
„Miltelius pakuojame rankomis. Kol kas ir pas mus nėra tokio aparato, kuris pats dozuotų miltelius. Kai pripranti, nėra sunku, užtat ligoniui yra patogu“, – aiškina vaistininkai Onutė ir Vytautas.
Kita vaistininkė – Lina Rimdeikienė – skaičiuoja galutinę pagaminto vaisto kainą.
„Metai laiko – žaliavų kainos nelabai keičiasi taip sparčiai, kaip fabrikinių vaistų ar maisto papildų“, – sako Lina, Ekstemporalios gamybos vadovė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 19 Nov 2025 - 250 - Buvęs Kaišiadorių meras stebisi politikais, kurie nesilaiko savo žodžio: man nesuprantama
„Kai buvau meras, sakydavau, kad aš ne politikas. Man jau sakydavo – ką tu čia darai? Sakom tą, tą, tą, o paskui rasime priežasčių pasakyti, dėl ko nepadarėme. O dabar tai iš viso… Ką reiškia duoti žodį? Gali duoti, gali atsiimti. Man nesuprantama. Negalėčiau aš nė vienos dienos būt tenai“, – apie politiko žodžio reikšmę šiandien svarsto 74-erių Romualdas Urmilevičius, tris kadencijas – nuo 2003 iki 2015 metų – ėjęs Kaišiadorių rajono mero pareigas.
„Nuo pirmos savo darbo dienos daviau sau ir žodį tokį, kad reikia taip dirbti, jog galėtum bet kada žmogui pažvelgti į akis“, – aiškina.
Prieš dešimtmetį, vos baigus merauti, Romualdo sveikata pagerėjo – patyrė mažiau streso, galėjo vėl pasinerti į vieną didžiausių savo gyvenimo aistrų – šaškes.
„Žaidžiu nuo 4-5 metukų, mane šaškėmis išmokė žaisti mano mama“, – prisimena.
Šiandien Romualdas – jau pensininkas, bet šaškių neapleidžia – mokykloje ir darželyje treniruoja vaikus, strateguoja šaškių politiką Lietuvoje, mat yra šaškių federacijos vykdomojo komiteto narys, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, porą metų šiai federacijai ir vadovavo.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 12 Nov 2025 - 249 - Ugniagesys iš Pakruojo: mėgaujuosi, laukiu iškvietimų, nors kai mes dirbame, žmonės verkia
Pakruojietis, 41-erių ugniagesys gelbėtojas Egidijus Krivickas, iš Pasaulio pajėgiausių ugniagesių čempionato JAV parvežęs 3 medalius.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 05 Nov 2025 - 248 - Prie autostrados gyvenantį kleboną vis lanko buvę parapijiečiai: susitinkame ir degalinėje
„Kartais susitinkame kažkur degalinėje, o kartais žmonės atvažiuoja ir į kleboniją, išgeriame kavos ir toliau važiuoja. Malonu, kai buvę parapijiečiai aplanko“, – sako naujasis Nemakščių klebonas Kazys Žutautas, kuris džiaugiasi, kad šioje parapijoje daug žmonių eina į bažnyčią ir nesipyksta.
„Kai atkėlė, sakau, o kiek čia to pamaldumo yra? Sako, pamatysi – nėra žmonių, kurie neateitų į bažnyčią“, – prisimena.
Kunigas Žutautas parapijai vadovauja tik metus, bet vietos žmonėms jis jau yra stabilumo simbolis, mat prieš kelerius metus mirus ilgamečiam Nemakščių klebonui Arūnui Bladžiui, per trumpą laiką čia dar pasikeitė 3 kunigai. Klebonas Žutautas – jau ketvirtasis kunigas.
„Pačioje pradžioje tas nestabilumas labai stipriai jautėsi. Sako, ar čia su tavimi daugiau, ar mažiau bendrauti“, – pasakoja.
Kunigas Žutautas dažnai važiuoja į Pagėgius, nes ten – jo bitės, 16 avilių. Pirmąjį avilį jam padovanojo parapijiečiai. Maža to, kunigas nuo pat vaikystės labai žaidžia šachmatais.
„Šiandien tik per internetą su kitais žaidėjais pažaidžiu. Yra ir žaidžiančių kunigų, bent jau Telšių vyskupijoje. Vienas iš tokių stipresnių yra kunigas Stanislovas. Kai susitinkame, visada palošiame“, – pasakoja klebonas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 29 Oct 2025 - 247 - Šakočio edukacijos Lekėčiuose domina japonus ir brazilus: pasaulis pas mus atvažiuoja
„Pasaulis pas mus atvažiuoja. Kas gali pasigirti, kad kalbėjo su žmonėmis iš Namibijos? Jiems tikrai labai patiko kepti šakotį, o patys žmonės – kitoniški“, – su džiaugsmu pasakoja Šakių rajono Lekėčių moterys.
Lekėtiškės sako, kad Moterų klubo įkurtuose Kulinarinio paveldo namuose jų vykdomos edukacijos labai įdomios žmonėms iš viso pasaulio – amerikiečiams, brazilams, australams, japonams.
„Japonų mentalitetas, tas valgymo būdas yra visai kitoks. Jei pas mus yra pirmas patiekalas, ten sriubą, po to šaltieną suvalgo ar sūrį, tai jie viską kartu ten į tą sriubą susidėjo“, – juokiasi.
Lekėčiuose žmonėms vedamos šakočio kepimo, duonos kepimo edukacijos, gaminama silkių sriuba. Svečiai čia gali nusipirkti vietos moterų pagamintų įvairių žolelių produktų, pvz., kapsulių kirmėlėms šalinti, kankorėžių uogienės, papuošalų, prijuosčių.
„Labai gaila, bet mes jau visos našlės ir gyvanašlės. Čia smagu, susitinkame. Gaminasi pas mus laimės hormonas ir mes jį skleidžiame visiems kitiems“, – pasakoja Adelė Skeisgielienė, Elvyra Macevičienė ir Daiva Endziulienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 22 Oct 2025 - 246 - Istoriją pasakojantį alaus barą Šilutėje įkūrusi Indrė: negalvojau, kad turėsiu verslą
„Jam apie 30 metų. Jis mane ir kolegę pavadino pagyvenusiomis. Praėjo pora savaičių, atėjo tas pats klientas su ta pačia kompanija ir aš vietoj alaus jam atnešu pieno stiklinaitę. Sakau, va tau, vaikuti, pieniuko išgerti. Pasijuokėme, atsiprašė“. – juokiasi 43-ejų Indrė Zybartaitė-Stakvilevičienė, mažytė verslininkė, su vyru Donatu jau porą metų Šilutės centre turintys alaus barą „Juodasis briedis“.
Tai – ne šiaip baras, o „Lietuvininko bravoras“, istorine vieta, kur kiekvienas alus išieškotas ir turi savą istoriją.
„Ernsto alus. Norėjau išskirtinio alaus pabrėžti, kas buvo šių patalpų pirmasis savininkas. Tai Ernstas Seidleris, jis įkūrė šitą verslą – gaiviųjų gėrimų fabriką“, – pasakoja.
Indrės vyras Donatas alų savo malonumui daro jau ilgokai, bet realiai jį parduoti šeima pradėjo maždaug prieš 5 metus. Netrukus alų daryti išmoko ir sūnus Emanas.
„Ragauju aš, ragauja tėtis, ragauja mamą. Visi trys mes ragaujame. Savaitgaliais reikia kartais nuvažiuoti, nes reikia pasimatuoti cukrų, kaip tas alus fermentuojasi, viską sužiūrėti“, – sako Indrės sūnus.
Indrė naujuoju verslu patenkinta, mato prasmę, nors prieš tai beveik 10 metų Šilutės ligoninėje dirbo slaugytoja.
„Kai žmogus jau yra senas, kai jis sunkiai serga ir kai jis išeina, toks savotiškas jausmas, kad išsivadavo iš tos kančios. Sunkiausia yra su vaikais arba jaunais žmonėmis. Jų mirtys lieka“, – prisimena.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 15 Oct 2025 - 245 - Iš krano – mokyti tikybos: vaikai sakė, kad buvau arčiau Dievo, bet pas juos nusileidau
„Išleidau šiemet dvyliktokus – tikrai nuostabi klasė. Ten kokią ranką ar koją susilaužai, tau siunčia video, kad mes jūsų laukiame“. – sako 57-erių Romas Vilkauskas, kuris 30 metų dėsto tikybą. Šiuo metu jis dirba Žiežmarių ir Birštono mokyklose.
„Žinokit, yra mokyklų, kuriose visai nėra tikybos ne dėl to, kad vaikai nesirinktų ar nenorėtų, bet dėl to, kad nėra kam“, – priduria.
Romas sako, kad su jaunimu šiaip viskas gerai, bet dar geriau būtų, jei tėvai jiems skirtų daugiau dėmesio.
„Kiekvienas tėvas, kiekviena mama turėtų paklausti savęs, ką aš padariau, kiek aš praleidžiu su savo vaiku, kiek man jis rūpi“, – apie tėvų ir vaikų santykį kalba Romas, pats turintis mylimą žmoną, dvi dukras, kurios jau irgi sukūrusios savo šeimas.
Romas praktiškai visų galų meistras – ne tik mokytojas, bet dar ir skautas, Kruonio kultūros centro visų reikalų tvarkytojas, Kalėdų Seneliu kartais pabūna, savo nedidelį ūkį turi, traktorius vairuoja.
„Aš nelabai suprantu žmonių, kurie sako, kad nėra darbo. Jo yra visą laiką. Esu dirbęs traktorininku. Dvejus metus lentpjūvėje dirbau. Po jos į mokyklą. Auklėtiniai mano pirmieji sako – mūsų auklėtojas buvo arčiau Dievo, kai krane sėdėjo, bet išlipo ir nusileido pas mus“, – juokiasi.
Ir detalė – Romo brolis yra Kęstutis Vilkauskas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, socialdemokratas.
„Sako, Seime vagys, visi vagys. Sakau, tuoj vieną ne vagį parodysiu. Sako, ką tu čia nusišneki? Sakau, čia aš savim, savo vaikais galiu garantuoti, kad tai, kas yra deklaracijoje, yra iš tikrųjų“, – nukerta.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 08 Oct 2025 - 244 - Jie 50 metų kartu: nėra taip, kad čia tu čia man ari, o aš eisiu pas drauges „ant kavutės“Wed, 01 Oct 2025
- 243 - 64-erių menininkas iš Akmenės pradėjo studijuoti magistrą: dėstytojai visi jaunikliai
„Londono galerija, kur Da Vinčio darbas, mano nuomone, geriausias kabo – „Madona grotoje“, ir Drezdeno galerija. Šitus tikrai norėtųsi pamatyti“, – sako 64-erių menininkas iš Akmenės Stanislovas Adomaitis.
Jis šiandien – studentas. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete dabar studijuoja magistrą, bakalaurą čia pat neseniai baigė.
„Tokio amžiaus, kaip aš, mažoka, dėstytojai visi jaunikliai“, – juokiasi.
Stanislovas gyvena ir kuria savo namuose, kurie priklauso Akmenės krašto muziejui, mat Stanislovo tėvai jį su visais namais tam muziejui ir padovanojo.
„Atsikratyti manimi jie nelabai gali, nes testamente leista gyventi iki gyvos galvos. Nei su manimi parduosi, nei padovanosi kažkam“, – aiškina.
Stanislovas – labai įdomus įdomios išvaizdos žmogus, kurį, beje, visur lydi jo šuniukas Pūkis Rudis Baisuoklis.
„Čia šiaip bajoriškai, kaip ir daugelis bajorų, turi po keletą vardų. Vienas reikalingas paso vardas – Baisuoklis, nes nepasiduoda auklėjimui. Na, o Pūkis Rudis – čia pagal išvaizdą“, – juokiasi menininkas iš Akmenės.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 24 Sep 2025 - 242 - 18 metų lietuvių mokytoja dirbanti Milda dar nepervargusi: mano laimė, kad gyvenu kaime
„Mano laimė yra tai, kad aš gyvenu kaime. Jeigu aš gyvenčiau ant asfalto, užsidaryčiau tarp keturių sienų ir būtų tik mokykla arba kitas narvelis, tai vargu, ar aš taip švytėčiau“, – sako 41-erių Milda Ratomskienė, lietuvių kalbos mokytoja iš Lekėčių.
Milda Kauno progimnazijoje, kurią pati ir baigė, dirbo apie 10 metų, o pastaruosius 8-erius metus mokytojauja arčiau namų esančiame Zapyškyje.
„Mano vaikai skaito. Bet skaito dėl to, kad mama liepia. Sakau, privalote skaityti. Jie perskaito – lyg ir su kančia veide pradžioj. Bet kai jie perskaito, su dideliu džiaugsmu dalijasi turiniu ir jaučiasi nugalėję save“, – pasakoja.
Sodyboje, kurioje gyvena Mildos šeima, dar gyvena ir Mildos tėvai. Mildos mama – irgi lietuvių kalbos mokytoja, vaikai – paaugliai, o vyras programuoja robotus žoliapjoves, nes jos vis, kaip sakoma, grybauja.
„Vyras išmoko robotus pjauti ten, kur reikia. Ir tokiu greičiu, ir tokiu rakursu, kaip reikia, o ne taip, kaip jiems norisi“, – juokiasi.
Mildos šeimos sodyba Lekėčiuose – ypatinga. O juokingiausia tai, kad sodyba išsidėsčiusi dviejuose rajonuose – Šakių ir Kauno.
„Mes tai laikome tokiu šmaikščiu, netipišku ypatumu. Į vandenį jei įšoktume, taptume Kauno rajono peržengėjais“, – sako Milda.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 17 Sep 2025 - 241 - Šilutės daugiabučius administruojantis Lukas: žmonės vengia renovacijos dėl karo Ukrainoje
„Aš pats ir administruoju savo daugiabutį namą, tai nedalyvauti neišeina. Tenka tuos susirinkimus pačiam ir vesti. Kiekvienas susirinkimas kaip šventė“, – šypsosi 28-erių Lukas Kuršelis, kuris dirba vienoje didelėje įmonėje ir administruoja didelę dalį Šilutės daugiabučių namų.
„Vienas kaimynas nori vėdinti laiptinę – langus atidaro, duris atidaro. Kitas kaimynas nori, kad jos būtų uždarytos. Jie įsivelia į tokį konfliktą ir tada ateina pas mus. Sako, padėkit išsispręsti – aš uždarau, kaimynas atidaro“, – pasakoja.
Vienas opiausių klausimų – daugiabučių renovacija, kurios tempai nedžiugina. Pernai Lietuvoje renovuota tik kiek daugiau nei užpernai daugiabučių – 333. Lukas sako, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia renovuoti savo namus, yra neapibrėžtumas dėl Rusijos karo prieš Ukrainą.
„Paskutiniu metu atsiradusios tos tokios niūrios nuotaikos dėl karo Ukrainoje ir tų grėsmių, kurios yra netoli. Žmonės baiminasi to neapibrėžtumo“, – sako administratorius.
Nepaisant visų daugiabučių problemų, Lukui Šilutėje gyventi gera, kol kas iš čia išvykti niekur neketina. Tiesa, vaikinas pasigenda kiek aktyvesnio naktinio gyvenimo, pramogų.
„Anksčiau, kad ir kaip tai juokingai skambės, turėjome dar tokią pramogą – boulingą. Tai labai gaila, kad jis irgi prieš keletą metų užsidarė. Tai tų pramogų, labai gaila, vis mažėja“, – aiškina Lukas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 10 Sep 2025 - 240 - Jūroje vos nenuskendęs Žygimantas toliau plaukioja banglente: galvojau, kad viskas
„Tuo metu galvojau, kad viskas… Ką mano mama pasakys, kai sužinos šitą dalyką? O ką daryt? Bus – tai bus“, – savo skendimą Baltijos jūroje prisimena 20-metis Žygimantas Stankus, banglentininkas, pats šį sportą atradęs vos prieš metus.
„Kai tik gavau prieigą prie „Instagram“ nuo 14 metų, pamačiau bangas, jūrą, banglentes, ir gimė noras išmokti surfinti“, – pasakoja.
Šiandien Žygimantas – vienas iš penkių Klaipėdos mokyklos „Surf Style“ instruktorių, kuris moko kitus žmones plaukti banglente.
„Mano šiaip tėvai yra labai ramūs, jie nemėgsta tų ekstremalių sportų, tai jie jau yra susitaikę su tuo. Ką jie gali padaryti? Tiesiog palaikyti“, – apie santykius su tėvais sako vaikinas.
Nors Žygimantas dar labai jaunas, jūroje yra ir pats skendęs, ir pernai, kai dirbo gelbėtoju, prie jo akių nuskendo vyras.
„Reikėjo kelias savaites gerai pakovoti su savimi, einant į darbą, dėl to įvykio. Nebuvo tikrai malonu, bet paskui kažkiek laiko praeina – susigyveni. Na, bet kartais dar taip nejaukiai pasižiūriu į tuos žmones, kurie maudosi per dideles bangas. Galvoju, ką jūs darot? Žmonės, saugokite save! Gyvybę turime tik vieną“, – pasakoja Žygimantas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 03 Sep 2025 - 239 - Šulinius ir pavėsines turguje parduodantis Algis: nuotraukoje ir uošvienė gražiai atrodo
„Turtus gali prarasti, bet tai, ką pamatei, su savimi nusineši. Žiauriai, žiauriai man patinka keliaut. Žiauriai“, – sako 58-erių šilutiškis Algis Taroza, kurio, kaip ir jo žmonos Dalios, aistra – keliauti po pasaulį.
„Yra Šilutėje tokia agentūra. Mes pasakome – Linute, mes norime tada ir tada į tokią ir tokią šalį. Viskas, ji viską mums sutvarko, ji žino mūsų prioritetus – kad viešbutis būtų 5 žvaigždučių, kad lėktuvuose – verslo klasė“, – dėsto Algis.
„Mano kalba yra ir gestų kalba, ir garsai. Buvome Filipinuose… Aiškinu, aiškinu – nesupranta. Man, sakau, kriu kriu. Ir suprato, kad čia kiaulė“, – linksmą nutikimą prisimena pašnekovas.
Šiaip Algis jau daug metų iš ąžuolo gamina viską, kuo žmonės puošia savo sodybas. Tai pavėsinės, pašiūrės, sūpynės, šuliniai. Visus šiuos savo gaminius Algis parduoda ne tik internetu, bet ir fiziškai veža į turgų.
„Kai sako, nuotraukoje gražiai atrodo ir uošvienė. Žmogus pamato natūraliai, o ne atvirutę. Juk atvirutėje visą laiką gražu viskas“, – juokiasi.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 27 Aug 2025 - 238 - Sulaukusi 43-ejų pašto viršininkė staiga neteko darbo: buvo labai blogai, niekam netinku
„Kai nešioji laikraščius, šuo labiau puola negu šiaip atėjus į svečius. Nežinau, kodėl, bet aš pati tai patyrusi“, – sako 48-erių Jurgita Kaluževičienė, Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyventoja, buvusi laiškininkė, iš kurios bent vieno dalyko tikrai visi galime pasimokyti – kaip nepalūžti, staiga praradus mylimą darbą.
„Labai buvo blogai. Tiesiog ištiko krizė. Pradėjau naršyti skelbimus – aš niekam netinku“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.
Jurgita 19 metų dirbo Lietuvos pašte, daugiausia – Kruonio pašto viršininke, bet staiga sužino, kad pašto skyrius uždaromas. Tuomet Jurgitai buvo 43-eji.
„Viršininkas šiaip jau buvo ir valytojas. Kai atsidaro durys prieš pašto darbą, sako, laba diena, ar paštas dirba? Sakau, ne, dar viršininkė neatėjo. Viršininkė nusirengia grindų plovėjos chalatą, atsisėda į vietą, pasišukuoja trupučiuką ir sako – laba diena, jau ji atėjo”, – juokiasi.
Šiandien Jurgita – Kruonio seniūnijos žemės ūkio specialistė. Ji kiekvieną pavasarį ūkininkams padeda deklaruoti pasėlius.
„Kas parašyta taisyklėse, tai ne kiekvienam mirtingajam suprast. Apie 90 proc. ūkininkų ateina pas mane deklaruoti pasėlių. Žemėlapis – labai klaidi vieta, patys ūkininkai jame neranda savo laukų“, – sako Jurgita.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 20 Aug 2025 - 237 - Vėžį įveikusio Algirdo žmona Laima: sėdėjau namie ir apsimečiau, kad nesijaudinu
„Su amžiumi ir išmintis ateina. Ir išeina, ne tik ateina“, – ginčijasi 73-ejų Laima ir 79-erių Algirdas Jonas Repšiai.
Šiandien jie juokiasi, bet gyvenime buvo daug ir nejuokingų akimirkų. Algirdą 15 metų persekiojo vėžys – iš pradžių žarnyno, po to prostatos, vėliau – ir kraujo. Jau ir gydytojai nebežinojo, ko griebtis.
„Sakydavau, daktare, mes abu turime ligą suvaldyti. Ir taškas“, – aiškina Algirdas.
Bet nutiko taip, kad Algirdui labai netikėtai buvo pritaikytas eksperimentinis gydymas, ir jis šią ligą padėjo įveikti.
„Sakau, ačiū, daktare, kad jūs mane iš duobės ištraukėte. O man pasakė – mes tik kopėčias pastatėme, tu pats išsikapstei“, – prisimena Algirdas.
„Aišku, man buvo labai sunku, bet jo buvo valia. Sėdėjau namie ir apsimečiau, kad nesijaudinu“, – gydymo laikotarpį prisimena Algirdo žmona Laima.
Laima su Algirdu gyvena miške netoli Lekėčių Šakių rajone. Iš Kauno čia atsikraustė prieš 16 metų. Laima stebi paukščius, o Algirdas fotografuoja, renka žoleles ir jomis gerina sveikatą.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 13 Aug 2025 - 236 - 27-erių Ignas pusmetį vadovauja Prienų laikraščiui: būna mėnesių, kai sau algos neišsimoku
„Jeigu būtų kažkas prieš 15 metų pasakęs, kad būsiu regioninės žiniasklaidos priemonės redaktorius, būčiau pradėjęs juoktis ir būčiau sakęs, koks beprotis galėtų pasiryžti tokiai avantiūrai“, – juokiasi 27-erių Ignas Novogreckas, jau pusmetį vadovaujantis Prienų rajono ir Birštono laikraščiui „Naujasis Gėlupis“.
„Nemeluosiu, būna mėnesių, kai neišsimoku sau algos taip, kaip kitiems darbuotojams. Bet tų pinigų bus“, – pasakoja.
Laikraštyje, kuriam vadovauja, Ignas daro viską – rašo tekstus, fotografuoja, maketuoja. Taip pat filmuoja, montuoja, rūpinasi interneto portalu, socialiniais tinklais.
„Laisvo laiko nedaug. Pavyko su draugais išvažiuoti į gamtą. Tai čia buvo vienintelės 2 dienos, kai aš atsitraukiau nuo laikraščio reikalų. Bet paskui likusią savaitę net žagsėjau, kiek buvo daug prisikaupę darbų. Ir močiutė skambino, klausė, kur anūkas“, – aiškina Ignas.
Nors Ignui 27-eri, jis atrodo labai jaunai. Vaikinas sako nuolat sulaukiantis pastabų, kad „jiems čia kažkoks piemuo nevadovaus“.
„Iš pradžių ėmiau į širdį, kad atrodau jaunai, kad žmonės nepasitiki manimi, bet aš leidžiu darbams kalbėti už save. Parduotuvėje dokumento reikalauja visada – iš 10 kartų 9 tikrai paprašo“, – juokiasi.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 06 Aug 2025 - 235 - Viskuo patenkinti Ona ir Vytautas: „Žmonės labai faini, politikams patartume mažiau pjautis“
„Paprasti žmonės visi labai faini. Na, o politikams patarčiau mažiau pjautis. Vienas kitą ėda be jokio reikalo. Geriau tegul rūpinasi Lietuva“, – sako Ona ir Vytautas Stankauskai, senjorai, žiemas leidžiantys Druskininkuose, o vasaras – gimtojoje Vytauto sodyboje Milioniškėse, Varėnos rajone.
Onos ir Vytauto gyvenimas lengvas nebuvo – abu sunkiai daug metų dirbo, abiem teko įveikti vėžį.
„Neverkšlenti, nedejuoti, nesiskųsti ir būti optimistu. Kai žmoną operavo, jos palatoje mačiau moteris. Jas tiesiog psichiškai paveikdavo ir joms būdavo negerai. Jei susitvarkai su nervais, susitvarkysi ir su liga“, – aiškina Ona ir Vytautas.
Stankauskai turi du sūnus, du anūkus. Ir abu rėžia tiesiai šviesiai – labiausiai yra dėkingi 20-mečiui anūkui Vakariui, kuris, nors ir gyvena Druskininkuose, o mokosi Kaune, padeda sodybą prižiūrėti. Dėl to jie čia taip gražiai ir gali vasaras leisti.
„Daugiausia jis ir apdirba mums – ir šienauja, ir sutvarko visur, kur byra, griūva. Jis čia nuo mažo. Leidome daryti, ką jis nori. Buvo padaręs iš lentgalių žigulį, sumeistravo“, – anūku džiaugiasi senjorai.
Anūkas Vakaris šioje šeimos sodyboje ant Merkio kranto prieš 5-erius metus įkūrė „Muziejuką“, kurį galima rasti ir Google žemėlapyje.
„Anūkas mūsų surengė Jonines, pamuzikuoja. Atgijo kaimas“, – džiaugiasi 79-erių Ona ir 77-erių Vytautas Stankauskai.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 30 Jul 2025 - 234 - Garsiajame Aštuonračio muziejuje Nemakščiuose jau 9 tūkst. eksponatų: esam, žinot, papušę
„Mes esam, žinot, tokie papušę. Čia yra ligos stadija jau kokia trečia pas mane. Nieko nepadarysi“, – juokiasi Leonas Tamulevičius, maždaug prieš 20 metų Nemakščiuose, Raseinių rajone, visai prie pat automagistralės Vilnius-Klaipėda, įkūręs Aštuonračio muziejų.
Neseniai Leonas kelis šimtus žmonių pakvietė į šventę, kurioje visuomenei pristatė naują pastatą, nes muziejus – plečiasi. Ir turi plėstis, kadangi per savo gyvenimą Leonas jau sukaupė daugiau kaip 9 tūkst. eksponatų.
Šio muziejaus ašis – Leono sukonstruota aštuonratė transporto priemonė pagal Lietuvos bajoro Pšemislovo Neveravičiaus brėžinius. Šis žmogus prieš daugiau kaip šimtą metų nubraižė aštuonratį savaeigį vežimą ir tuo metu tai buvo praktiškai pasaulinio lygio naujiena.
Laidoje – šventės Aštuonračio muziejuje akimirkos bei, žinoma, pats Leonas Tamulevičius, kurio darbštumu, aistra ir energija žavisi kiekvienas, kuris tik jį sutinka.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 23 Jul 2025 - 233 - Linkuvos jaunimo muzikos grupei vadovaujantis Gajus: miesteliuose jie labai nedrąsūs
„Aš nuo pampersų kultūros namuose laksčiau, mačiau, vaidinau, chebros pilna būdavo. Visas mano gyvenimas tiktai kultūroje“, – sako 25-erių Gajus Garalevičius, kultūros darbuotojas, dirbantis su Linkuvos jaunimu. Dar konkrečiau – vadovauja vietos jaunuolių muzikos grupei.
„Pilna tų vaikų. Aišku, jie yra labai nedrąsus. Reikia eiti, sakyti, ei, chebryte, galit grot būgnais, galit bosine, elektrine, akustine gitara. Vokalo galiu mokyt. Ir faktas – jie neprieis prie manęs, nepasakys, kad aš noriu. Ten per 3 kartus reikia parašyti jiems asmeniškai“, – darbo su nedidelio miestelio jaunimu peripetijas aiškina Gajus.
Šiaip Gajus gyvena ne Pakruojo rajone, kur dirba su Linkuvos jaunimu, o Pasvalio rajone, Vaškuose, kur prieš 9-erius metus su tėčio pagalba vietos kultūros namuose subūrė iki šiol dainas kuriančią ir visur koncertuojančią grupę „Marabu“.
„Buvo du mano geriausi draugai – Jonas ir Tadas. Sakau, davai, chebryte, varom į kultūrkę, pamokinsiu jus biškį gitara, Tadą – bosu. Jie taip, kaip ir aš, nieko nemokėjo, mokėjo 6 pagrindinius akordus pagroti. Žiūrėjome „YouTube“, po biškį mokinomės“, – pasakoja Gajus.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 16 Jul 2025 - 232 - 72-ejų Algirdas Telšių laikraščiui vadovauja 37 metus: tai yra savotiška gyvenimo prasmė
„Man daug smagiau rašyti negu šiaip bimbinėti. Tai yra savotiška gyvenimo prasmė. Man nėra dejonių, kad ai, tai čia mes amželį kaip ir nugyvenome, kiek čia mums beliko… Aš atvirkščiai – kojos neša gerai, galva dirba gerai. Kodėl turėčiau save naikinti palengva?“ – sako 72-ejų Steponas Algirdas Dačkevičius, redaktorius, pusę savo gyvenimo vadovaujantis Telšių laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“.
Tai vienas seniausių Lietuvos laikraščių, kuris kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų.
„Nėra laikraščio numerio, kuriame nebūtų bent vieno kritinio teksto. Tai būtų neįmanoma, jei pas mus nesidarbuotų redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius. Jis yra teisingas žmogus, kai kam tikrai bjaurus. Jis ir veža“, – juokiasi redaktorius.
Šio, kaip ir daugelio kitų, laikraščių, aukso amžiaus – pati nepriklausomybės pradžia, kai tiražai buvo didžiuliai, nes po sovietų okupacijos Lietuvos žmonės buvo ištroškę laisvo žodžio. Šiandien padėtis kiek kitokia – laikraščiai vos išsilaiko, nors ištikimų skaitytojų vis dar yra.
„Vieno mūsų skaitytojo susilpnėjo labai akys, o laikraštį nori skaityti. Tai jis vis tiek prenumeravo ir mokėjo po eurą savo anūkei, kad ji jam laikraštį skaitytų. Tai rodo, kaip žmogui svarbu yra laikraštis“, – pasakoja Steponas Algirdas Dačkevičius.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 09 Jul 2025 - 231 - Matulo sūnus rūpinasi Pasvalio jaunimu: gyvena su patėviais, kurie kartais lipa į lovą
„Jaučiu, kad paauglystę išgyvenau ne mokykloje, o vėliau. Paauglystėje aš turėjau slėptis. Turėjau rodyti, kad galbūt esu visą laiką pareigingas, atsakingas ir nešti tą atsakomybę už tą pavardę. Jiems artės rinkimai. Bet kas, ką aš padarysiu, gali išlįsti į laikraščius“, – sako 32-ejų pasvalietis Žygimantas Matulas, kurio tėtis žinomas politikas, ilgametis Seimo narys Antanas Matulas.
„Kiek žmonių priėjo prie manęs ir sako – tavo tėvukas mano dukrą „ištraukė“. Nes, kai ginekologu dirbo, jis pusę Pasvalio gimdyvių yra apžiūrėjęs“, – toliau pasakoja.
Nepaisant papildomo ir nelabai reikalingo aplinkinių dėmesio, Žygimantas užaugo. Šiandien jis Pasvalio rajono savivaldybėje dirba Jaunimo reikalų koordinatoriumi – bendrauja su jaunimu ir jam visais įmanomais klausimais bando padėti.
„Jaunimas kaimuose galvoja, kad jų kaimas yra paskutinė vieta. Jie turi mažą savivertę, gyvena su seneliais, patėviais, kurie kartais lipa į lovą. Kai kurie gyvena tikrai labai sudėtingomis sąlygomis“, – liūdną kai kurių vaikų realybę apibūdina pašnekovas.
Didžiausia Žygimanto aistra – muzika. Jis yra dalyvavęs keliuose muzikiniuose televizijos projektuose, o pastaruosius keletą metų su Pasvalio rajono grupe „Marabu“ kuria muziką ir visur koncertuoja.
„Projektas „Lietuvos balsas“ kalė į klyną kaip turi būti. Tada ir buvau sužvaigždėjęs, nes staiga tavo nuotraukos atsiranda stotelėse, stenduose“, – prisimena jis.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 02 Jul 2025 - 230 - 4 verslus Pasvalyje turintis Kostas: verslauti labai įdomu, kiekviena diena yra džiaugsmas
„Labai įdomu. Aš verslų nevadinu darbu. Kiekviena diena yra džiaugsmas“, – sako 27-erių Kostas Butkus, Pasvalyje valdantis 4 verslus ir svarstantis, kada jau galėtų sau leisti dirbti mažiau.
Kostas su gyvenimo kolega ir partneriu Renatu turi įmonę, kuri iš ūkininkų superka grūdus. Ūkininkams iškart už juos sumoka, o po to jau žiūri, kur tuos grūdus ar kitą žemės ūkio produkciją parduoti. Tokia verslo idėja Kostui kilo, kai jis dar viso labo buvo paauglys – pirmąją grūdų mašiną nupirko būdamas 17 metų.
„Istorijos pradžia tokia, kad tėtis pardavė grūdus, bet jam nesumokėjo. Ir pasiteisinimai dažniausiai būdavo tokie, kad aš negaliu padaryti pavedimo, nes man nepravedė kažkas. Tai, sakau, jeigu turi kažkokį verslą, kaip tu gali rizikuoti savo kliento pinigais?“ – piktinasi Kostas.
Baigęs mokyklą, Kostas nutarė pakeliauti po Europą, bet neturėjo pinigų. Tad sugalvojo vairuoti didelį keleivinį autobusą – 3 metus įvairius žmones vežiojo po Europą. Kostui tuo metu buvo 18 metų.
„Keleiviai nekaip jausdavosi. Klausdavo, tai kaip tu čia vairuoji? Ar čia gali teises 18 metų jau išsilaikyti? Visi bijodavo“, – juokiasi.
Baigęs vairuoti autobusą, Kostas Pasvalyje įkūrė kempingą, keletą kavinių.
„Sudėtinga buvo, nes visi pinigai, kas buvo uždirbta autobuse, prisidėjo tėvai, aišku, dar, tai viskas buvo suinvestuota iki cento. Mama dar paskolino 2 tūkst. eurų“, – kempingo įkurtuves prisimena Kostas, dar su broliu Pauliumi Butkumi Pasvalyje turintis ir autoservisą.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 18 Jun 2025 - 229 - Deivydas Telšiuose šokti moko tik vaikus: turėjau senjorų, po pirmų metų 2 iškart numirė
„Įsidarbinau banke, pats sverdamas 50 kg. Ir kai man sudėjo visus šautuvus ir visas liemenes, čiut nenukritau. Reikėjo man pusę metų duotis su ne savo pinigais… Tai kam man dirbti tada, galvoju? Viską nutraukiam ir tikrai tikrai reikia kurti šokių studiją. Ir kai atėjo masė žmonių, man Validolio reikėjo“, – juokiasi 46-erių Deivydas Račkauskas, choreografas, Telšiuose prieš 23 metus įkūręs popmuzikos šokių studiją „Divain“.
„Ne visi gali išverti pas mane. Vaikai šiais laikais kitokie yra. Visi nori čia ir dabar. Pakėliau ranką – aš žvaigždė. Bet taip nėra, turi dirbti“, – aiškina choreografas.
Deivydas Telšiuose – labai ryški asmenybė, jau įsirėžusi į miesto istoriją. Jis daug metų Telšių amfiteatre organizuoja šokių festivalį, kuriame vien šiemet šoko per 1 tūkst. žmonių, o žiūrovų buvo dar daugiau.
„Tos panos, kurios liko Telšiuose, veda savo vaikus kaip didelės pas tą patį baisiausią savo vadovą. Tikiuosi, gal anūkų jau nebeatves… Gal nebereikės tiek dirbti, nors pensija iki 70 metų… Tai mane atveš su invalido vežimėliu į tą studiją. Tiesiog bočius vadovauja paradui“, – juokiasi.
Deivydas vaikus šokti moko ne tik savo privačioje šokių studijoje, bet ir vienoje Telšių mokykloje bei trijuose darželiuose. Su suaugusiaisiais Deivydui dirbti nelabai pavyksta.
„Ne pensininkės, o senjorės, fainulkos, bobulencijos! Nu, sakau, mažulkos, einam dabar šokt. Po pirmos repeticijos taip pasakė – bus infarktai, jeigu nori, kad mes šoktume, reikia į repeticijas ateiti su lašelinėmis. Turėjome 4 poras. Po pirmų metų 2 iškart numirė“, – prisimena Deivydas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 25 Jun 2025 - 228 - Prieglaudos Telšiuose įkūrėja: jei atvažiuoju, aš be gyvūno neišvažiuosiu, esame ir pavogę
„Mes keliamės ir naktį. Pervažiuotus šunis vežame gydyti į Kauną ar į Vilnių. Kokių tik nepaskambina, kokių čia neatvažiuoja. Muštis nori. Pavyzdžiui, 8 val. vakare atvyksta į prieglaudą su taksi, svirduliuodamas, sako, duok man šunį, o jei neduosi, gausi į galvą“, – sako 33-ejų Roberta Šliogerytė, inžinierė, geodezininkė, dirbanti Telšių vandenyse.
Roberta prieš 9-erius metus Telšiuose įkūrė prieglaudą, kurioje glaudžiasi suluošinti, neprižiūrėti, mušti ir kankinti šunys. O kartais – katės bei kiti gyvūnai.
„Žmonės labai žiaurūs. Ir dabar, pravažiavus pro tuos kaimus, matome blogus dalykus. Bet aš labai dažnai užsirašau adresus ir, kai turiu laiko, atsisėdu ir skundus į Veterinarijos tarnybą supildau. Žmonės mūsų bijo. Mano pravardė rotveileris, nes jeigu jau atvažiuoju, aš be to gyvūno neišvažiuosiu. Aišku, yra buvę tokių atvejų, kad esame ir pavogę tų šunų… Bet mes negalime užmigti kitaip“, – aiškina Roberta.
Telšių šuniukų namuose savanoriauja apie 30 žmonių – tai moksleiviai, įvairių profesijų suaugusieji, pensininkai. Jie šunis vedžioja, prausia, šeria, kuria krosnį, kad jiems būtų šilta, naktį keliasi ir važiuoja gelbėti šunų, jei kas nors juos partrenkia ar tiesiog kankina.
Viena tokių gelbėtojų – Gretė Kazlauskaitė. Ji savanoriauja nuo tada, kai prieglauda įkurta, – 9-erius metus. Gretė apie gyvūnų priežiūrą žino daug, nes Vilniuje yra baigusi su gyvūnais susijusius mokslus ir dirba Telšių veterinarijos vaistinėje.
„Tikrai būna tokių situacijų, kad kaip aš norėčiau iš tavęs atimti tą gyvūną, nes tu tikrai nemoki juo rūpintis. Atvažiuoja ir sako – mano gyvūnas ketvirtą dieną nieko nevalgo, viduriuoja. Tai ką tu pas mane darai? Tau reikia daktaro! Ne, sako, mes neturime pinigėlių. Tai kam jums gyvūnas?“ – klausia Gretė.
Dar viena savanorė – Ugnė Mangarovaitė, 17-metė moksleivė, dabar baigianti dešimtą klasę. Ji irgi važiuoja paimti šunų iš jų neprižiūrinčių žmonių.
„Mamai pasakau jau praėjus situacijai, bet po truputį ji pripranta. Esame saugomi vyresnių savanorių, tai vienos manęs nemanau tikrai, kad užkapotų“, – juokiasi Ugnė.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 11 Jun 2025 - 227 - Giedrius Balbieriškyje atgaivino suaugusiųjų šokių vakarus: yra ir 80-mečių, ankšta būna
„Šokėjų amžius yra nuo 50 iki 70 metų. Aišku, yra ir 80-mečių. Pasipuošia, jie sukasi, šoka. Kartais net būna ankšta, tai pradarom langus, duris atsidarome, o tarp šokių ir padainuojame“, – sako Giedrius Griškevičius, muzikantas, renginių vedėjas, šiuo metu vadovaujantis Prienų rajono Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centrui bei atgaivinęs suaugusiųjų šokių vakarus.
Giedrius jau trečią vasarą savo senelių kaime organizuoja dzūkiškų bandų festivalį, per kurį jis ir jo draugai eina aplink ežerą, muzikuoja ir su dainomis lanko vietos gyventojus.
„Einame per sodybas, grojame armonika, dainuojame liaudiškas dainas, nusimaudome ežere. Žmonės labai mielai priima į sodybas, vaišina“, – pasakoja.
Giedrius taip pat siekia perrašyti Balbieriškio istoriją – apklausia vietos gyventojus, taip rinkdamas argumentus, kad būtų perbraižytas etnografijos žemėlapis, ir Balbieriškis priklausytų nebe Suvalkijai, o Dzūkijai.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 04 Jun 2025 - 226 - Stebuklą sukūrusio Pasvalio rankinio klubo vadovas: subūrėme nereikalingųjų komandą
„Jaučiuosi pavargęs, bet ne šakės. Jaučiuosi nuostabiai“, – sako Pasvalio rankinio klubo „Pieno žvaigždės“ vadovas Giedrius Simonaitis.
Giedrius – vienas iš tų žmonių, kuris Pasvalyje šiemet sukūrė stebuklą. Pasvalio rankinio komanda, po ilgos pertraukos sugrįžusi į aukščiausiąją lygą, tapo sensacija – nugalėję beveik visus stipresnius varžovus neseniai iškovojo 2-ąją vietą.
Nors rankinio tradicijos Pasvalyje – gilios, tai aukščiausias pasiekimas miesto istorijoje.
„Juokaujame, kad mūsų komanda yra nereikalingųjų komanda. Todėl, kad sezono pradžioje mes surinkome visus, kurie kažkam netiko. Dėl to ir juokaujame, kad nereikalingųjų komanda šiemet užėmė 2-ąją vietą“, – juokiasi klubo vadovas.
Šiandien Giedrius, kaip ir dauguma pasvaliečių, vis dar negali atsigauti dėl tokio rankinio renesanso. Tačiau snausti nėra kada – jau reikia ruoštis naujam sezonui, kuris bus dar įdomesnis.
„Iškovojome teisę žaisti Baltijos lygoje. Joje varžysis patys pajėgiausi Latvijos, Estijos ir Suomijos klubai“, – pasakoja.
Giedrius – ne tik rankinio gerbėjas, bet ir verslininkas, kuris iš Norvegijos sunkvežimiais veža žuvį ir ją parduoda Baltijos valstybėse.
„Yra buvęs baisesnis atvejis, kai nuvirto nuo didelio kalno visas sunkvežimis su visa žuvimi. Vairuotojas nukentėjo, bet liko sveikas, gyvas, išgelbėjo“, – nemalonų incidentą prisimena Giedrius.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 28 May 2025 - 225 - Karys, dėstytojas, ūkininkas Vytautas iš Prienų apie vaikų auklėjimą: tiesiog būnu su jais
„Tiesiog būnu su jais. Auklėk vaiką, kaip nori, jis elgsis, kaip tu. Ir viskas“, – juokiasi 47-erių Vytautas Liesionis.
Vytautas – karys, kariuomenėje tarnauja daugiau kaip 20 metų. Karinė tarnyba jam – savaime suprantama pareiga.
„Kokia visuomenė – tokia kariuomenė. Mūsų yra tiek mažai, kad kiekvienas turime jau dabar padaryti, kaip 10, o gal ir 100 kitų normaliomis sąlygomis. Netgi su NATO pagalba atsilaikyti turime mes“, – dėsto.
Vytautas – ir mokslininkas, žinomas rinkodaros, vadybos ekspertas, daug metų dėstantis Vytauto Didžiojo universitete. Čia jis šiandien eina docento pareigas.
„Universitetas ir yra ta vieta, kur gimsta, tobulėja ir perduodama kultūra. Galime turėti visas pasaulio žinias, įgūdžius ir netgi kompetencijas, bet jeigu nebus žmogiškumo, tai visi tie dalykai bus beverčiai. Universitetas yra apie kultūrą“, – sako patyręs dėstytojas.
Vytautas – ir ūkininkas, kuris rūpinasi 150 hektarų, augina gyvulius, vištas.
„Ūkis yra puiki terpė investuoti. Aš turiu ne tik liežuvį, bet ir ausis. Ir tos mano ausys man leidžia turėti draugų arba žmonių, kurių paklausus, jie pasako. Turiu buvusių studentų, kurie konsultuoja mane augalininkystės klausimais. Yra žmonės, kurie pagelbėja gyvulių klausimais“, – aiškina Vytautas Liesionis, visą jam reikiamą pasaulį susidėjęs Ingavangio kaime Prienų rajone.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 21 May 2025 - 224 - Badmintono treneris rūpinasi Balbieriškio vaikais: nuperku jiems ir aprangą, ir batelius
„Pirmiausia tai nedarnių šeimų vaikai – neturi tėvo. Ir mama, dirbanti viena, nespėja prisižiūrėt. Tais vaikais, kuriems sunkiau bendrauti, reikia rūpintis. Nuperku aš jiems ir aprangą, ir batelius“, – sako 75-erių Vitas Rymantas Sidaravičius, kūno kultūros mokytojas, maždaug du dešimtmečius mokantis Balbieriškio vaikus žaisti badmintoną.
„Yra mergaitė, kuri per pamokas sunkiai valdoma. Jos svajonė būti badmintono trenere. Tai, sakau, puiku, būsi, kaip aš, bet turi mokytis, pabaigti 12 klasių, o mes tau, sakau, padėsim, kiek pajėgsim. Sakau, pati skinkis tą kelią ir eik. Tu turi kovoti už save. Visi mes savo laiku kovojome”, – pokalbius su paaugliais prisimena treneris.
Jei ne Rymantas, badmintono Balbieriškyje tikriausiai niekas nežaistų. O dabar treniruotis čia atvyksta ir suaugusieji net iš didmiesčių.
„Dar kol kas laikausi ant kojų. Pakeisti mane yra paruošta Gerda Trakymaitė. Ji mano mokinukė nuo 5 klasės. Turėjau problemų su sveikata, tai vedė už mane treniruotes“, – džiaugiasi.
Rymantas – ir istorikas, turbūt geriausiai išmanantis miestelio istoriją. Ypatingas dalykas – jis yra sudaręs istorinį miestelio žemėlapį, kuris rodo, kuriuose namuose kokios žydų šeimos gyveno.
„O kodėl jie nežino? Nežino todėl, kad nesidomi. Visąlaik sakau – pirmiausia mokėk savo šalies istoriją. Tai yra tavo garbės reikalas, kad nebūtų gėda, kai, su kažkuo kalbėdamas, nežinai, kas buvo Vytautas ar Gediminas“, – aiškina 75-erių Rymantas iš Prienų rajono.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 14 May 2025 - 223 - Jolanta iš Kaišiadorių mylimąjį sutiko būdama 55-erių: neįtikėtina, noriu mėgautis
„Noriu mėgautis. Aš viską visiems padariau, gyvenu tik sau“, – sako 65-erių Jolanta Budreckytė, kuri, prieš 5 metus sulaukusi pensijos, iš Kauno persikraustė į Ginteikiškių kaimą Kaišiadorių rajone.
„Turėjau tokią svajonę – norėjau gyventi kaime. Šie 5 metai kaime yra vieni geriausių mano gyvenime“, – džiaugiasi.
Nors ir turi dukrą, Jolanta buvo vieniša iki kol sulaukė 55-erių. Jolantos gyvenimas pasikeitė prieš 10 metų, kai ji sutiko taip pat vienišą (išsiskyrusį) Romą Janauską, su kuriuo dabar ir gyvena.
„Vyresnio amžiaus žmogui leistis į santykius sudėtinga. Tikrai sudėtinga. Aš išvis neturėjau patirties gyventi su kažkuo. Man taip nepasitaikė. O Romukas… Jis gerietis, mes nė karto nesame susipykę“, – pati stebisi.
Jolantos gyvenimas nėra rožėmis klotas – jai teko karšinti ir močiutę, ir mamą, o, sulaukus 15 metų, išgyventi itin skaudžias mylimų tėvų skyrybas. Mama pasiėmė sūnų, o tėtis – dukrą, kuri netrukus buvo apgyvendinta sanatorijoje.
„Man atseit tuberkuliozė, bet kad jos taip ir nebuvo. Bet buvo patogiau – atvažiuodavo, atveždavo skanėstų… Manau, kad tėtis mane čia apgyvendino, jog jam būtų mažiau vargo“, – prisimena Jolanta.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 07 May 2025 - 222 - Su žmona atskirai gyvenantis Valdas iš Višakio Rūdos: viskas nuostabu – darau, ką noriu
„Kai sau darai, nieko daug galvoti nereikia. Jeigu darysi kitam, tai jau turi viskas būti nepriekaištinga. Tai sau man daug mieliau daryti“, – pasakoja Valdas Arbašauskas iš Višakio Rūdos, beveik pensininkas, dėl sveikatos problemų šiandien gyvenantis iš žmonėms su negalia skiriamų išmokų.
„Žmona dar, Vidutė, prisideda, tai prasimaitinu ir užtenka. Priverstas skaičiuoti, nelabai pasitaškysi“, – juokiasi.
Valdas jau ne vienus metus šeimos sodyboje yra įkūręs buities muziejų, kurį lanko žmonės iš visos Lietuvos. O sodyboje – ant upelio kranto – po stogeliu puikuojasi pora suolų iš bažnyčios, Valdo mylimų šunų kapas su paminklais.
„Gal mintyse žmonės ką nors ir turi, bet man tiesiogiai nėra nė vienas pasakęs, kad kažkas čia ne taip“, – atsako Valdas, paklaustas, kaip muziejaus lankytojai vertina šunų kapą.
Sodyboje – ir lova su stikliniu stogeliu, kurioje vasarą Valdas miega, o, kai nesimiega, stebi žvaigždes.
„Namelis su langais į gamtą. Dedasi televizorius, čiužinys, patalynė“, – pasakoja Valdas Arbašauskas, neeilinio muziejus Višakio Rūdoje įkūrėjas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 30 Apr 2025 - 221 - 64-erių Nadiežda iš Zarasų už kelio sąnarį sumokėjo 3 tūkst. eurų: nebegalėjau laukti
„Pas mus valstybėje yra daug to gražaus fasado, o turinio, deja, tikrai būna labai nedaug. Arba visai nebūna“, – sako Nadiežda Matušova, 64-erių zarasiškė, geografijos mokytoja, su nerimu stebinti, kur link eina mūsų švietimas.
„Mama telefone, tėtis telefone, vaikas ten kokių penkerių metų kažkur atsilikęs eina vienas. Man taip liūdna būna – nėra to bendravimo“, – santykius šeimoje aptaria pedagogė.
Nadiežda dar ne pensininkė, bet vadovauja Zarasų Trečiojo amžiaus universitetui, kurį pati su bendraminčiais prieš 10 metų ir įkūrė.
„Svarbiausia, kad žmogus neužsidarytų savyje su savo problemomis, kad jis galėtų pasišnekėti. Labai noriu ir tokį tikslą turiu, kad kuo daugiau žmonių, ypač vyresnių žmonių, Zarasuose šypsotųsi“, – pasakoja.
Nadiežda taip nori, kad kuo daugiau žmonių šypsotųsi, jog pati kartais savo asmenines problemas palieka nuošaly. Štai pavyzdys. Būtina keisti Narieždos kelio sąnarį, bet eilėje sąnario ir operacijos jai tenka laukti dvejus su puse metų. Gal ir nieko tokio, bet skausmas taip stiprėjo, kad moteris tiesiog neturėjo kito pasirinkimo – susimokėjo 3 tūkst. eurų.
„Dar, atrodo, toks amžius, kai dar nesiruošiu keliauti į dausas. Negalėjau laukti, kadangi man jau buvo toks skausmas, kad negalėjau laukti“, – sako Zarasų Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Nadiežda Matušova.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 23 Apr 2025 - 220 - Puikios sveikatos 70-metis Romas iš Kaišiadorių: jei nerūkyčiau, gyvenčiau 150 metų
„Kažkaip filosofiškai reikia žiūrėti į viską – toleruoti kitaminčius. Man teko iš sąvartyno žmonėms pagelbėti – daviau ir gyventi kur. Jeigu gali kam padėti, tai ir padėk, nes duoti yra maloniau negu imti“, – sako 70-metis Romas Janauskas, gyvenantis Kaišiadorių rajono Ginteikiškių kaime. Romo sodyba jam ir jo gyvenimo draugei Jolantai – rojus.
„Ąžuolas šimtametis, liepos. Sodybą pirkau dėl gamtos, nes čia kraštinė sodyba, neliesta gamta. Žodžiu, rojus. Į roju mes nepakliūsime jau net – dabar gyvename“, – juokiasi.
Nors Romui – jau 70 metų ir jis daug rūko, kartais ir išgeria, vyras atrodo puikiai.
„Per dieną po 20 cigarečių išeina. Jeigu kokie baliukai, tai ir daugiau“, – kraipo galvą.
Romas – ne tik puikiai atrodo, bet dar ir turi sveikatos dirbti statybose.
„Dabar Kaune, pvz., dažau namo stogines. Ten užsidirbsiu 500-600 eurų per 5 dienas. Vis tiek į dieną statybininkas geras turėtų 100 eurų užsidirbt“, – svarsto.
Romas savo sodyboje yra įkūręs Keistenybių muziejuką, kuris kaip lankytina vieta pažymėtas „Google Maps“.
„Atvažiuoja žmonėms netgi ir žiemą. Šiemet jau buvo net iš Indijos atvažiavęs. Jį atsivežė draugė lietuvė. Buvo labai šalta, tai žmogaus net gaila, sušalo, bet kantriai apėjo viską. Būna, ir naktį atvažiuoja“, – pasakoja Keistenybių muziejuką įkūrėjas Romas Janauskas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 16 Apr 2025 - 219 - Toli nuo Zarasų gyvenančių vaikų mokyti negalintys irklavimo treneriai: visų neprivežiosim
„Aš jau čia, sakiau, dirbsiu tol, kol ateis kažkas, kad tik Zarasuose irklavimo neuždarytų. Man gal jau ir atlyginimo nebemokės, bet aš vis tiek būsiu trenerė“, – juokiasi irklavimo treneriai Vida ir Valerijus Memliukai, kurie Zarasuose vaikus irkluoti moko 37 metus, kurie yra išugdę ne vieną Lietuvos čempioną, ir kurie niekaip neranda, kas juos pakeistų, nes abiem pensija jau visai ant nosies.
„Svarbu, kaip pasiseks su treneriu. Sveikatą galima sugadinti per vieną treniruotę. Ir taip tikrai įvyksta“, – aiškina Valerijus.
Irklavimą kasmet lanko apie 30-40 vaikų. Nors valdžia sako, kad stengiasi didinti vaikų užimtumą, treneriai mano kiek kitaip. Vida ir Valerijus pasakoja ne vieną istoriją, kaip toliau nuo miesto gyvenantys vaikai, nors ir labai nori sportuoti, to padaryti negali.
„Deja, toliau esantys vaikai neturi jokių šansų, jeigu tėveliai negali atvežti. Kiek mes turėjome vaikų, kurie labai norėtų lankyti, bet gyvena toli, ir be jokių šansų jiems grįžti. Tikrai skaudu, o aš irgi juk negaliu privežioti. Buvo čia mergaitės netoli gyveno, už Zarasų, tai aš tiesiog jas paveždavau“, – pasakoja Vida.
Šiandien Vida ir Valerijus turi neblogas sąlygas dirbti su vaikais – mieste yra irklavimo bazė, geros valtys, irklai. Bet apie 30 metų Zarasų irkluotojai glausdavosi kur tik papuldavo – apie elektrą ar vandenį galėjo tik pasvajoti. Trenerių alga irgi ne stebuklai. Dėl to Vida papildomai veda mankštas, o Valerijus dirba santechniku.
„Ne, nu tai papildomai reikia, jeigu mano algelė kukli, o gyventi norisi normaliai… Taip, žaidžiam“, – sako Valerijus.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 09 Apr 2025 - 218 - Nuo gimimo nematantis 9-erių Justas į mokyklą važiuoja 50 km: sunkoka, bet iškenčiu
„7:10 val. skambinu į „Lietų“, 7:20 val. skambinu į „M-1“, tada dar pasiklausau radijo, pasikalbu su močiute ir jau būnu Joniškyje“, – devynmetis Justas Sadauskas pasakoja, ką veikia, kol tėvai jį kasdien veža 50 km. į mokyklą.
„Keliuosi 6:00 val. Anksti. Kartais ir sunkoka, bet iškenčiu“, – prisipažįsta.
Nuo gimimo nematantis Justas gyvena Pakruojyje, o mokosi – Joniškyje, nes tai arčiausias taškas, kuriame dirba tiflopedagogė – specialistė, mokanti Justą brailio rašto.
Justas – ypatingas vaikas. Jis kolekcionuoja juostines kasetes (jų turi beveik 1 tūkst.), renka raktų pakabukus (jų turi per 600). Šie pakabukai Justui padeda pažinti pasaulį, kurio jis nemato.
„Čia yra Eifelio bokštas. Jis stovi Prancūzijoje“, – rodo į rankoje laikomą sumažintą Eifelio bokštą.
Justo užimtumas – kaip prezidento. Jis meno mokykloje mokosi groti pianinu ir akordeonu, dainuoja, veda renginius, šeimos nariams rengia viktorinas. Maža to, tiesiog yra labai smalsus vaikas, sugalvojantis visokiausių keistenybių. Pvz., susitikti su 109-erių metų Leonora.
„Aš klausiau, kokia jūsų svajonė. Sako, gyvenau ir tiek. Dirbau fabrike, neturėjau jokių svajonių, niekur nedainavau… Jo, dar pakalba, truputį pašvepluoja“, – pokalbį su šimtamete prisimena Justas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 02 Apr 2025 - 217 - Aklą vaiką turintys tėvai atsako siūliusiems jį atiduoti mokyklai Vilniuje: jūs juokaujat?
„Mano buvo gal savaitė tokia sunki, bet paskui suvokiau – kuo aš greičiau pripažinsiu, kad taip yra, tuo aš greičiau galėsiu padėti savo vaikui“, – sako policininkai iš Pakruojo Donata ir Renoldas Sadauskai, kurie prieš 9-erius metus sužinojo, kad jų antrasis vaikas Justas nemato. Ir turbūt nematys visą gyvenimą.
„Vaikus mylim abu vienodai. Tik tiek, kad Justui reikia daugiau dėmesio. Jokūbą gal šiek tiek nuskriaudžiame per Justą, bet Jokūbas, kadangi protingas, mus irgi supranta turbūt, dėl ko Justui tas dėmesys yra didesnis“, – atvirauja.
Donata ir Renoldas – pavyzdingi tėvai. Nors gyvena Pakruojyje, kur auginti ir mokyti aklą vaiką sąlygos, švelniai tariant, nekokios, nė akimirkos nesvarstė, kad galėtų savo sūnų išsiųsti mokytis į specialiąją mokyklą sostinėje.
„Vaikas yra protingas, žingeidus, visko norintis. Ir kaip tu gali jam nesuteikti to? Buvo žmonių, kurie sakė – atiduokit vaiką į Vilniaus mokyklą savaitei. Jūs juokaujat? Kaip tu gali savo vaiką atiduoti į mokyklą? – piktinasi.
Dėl to Donata ir Renoldas savo 9-metį Justą kasdien į mokyklą veža 50 kilometrų, į Joniškį, kadangi tik čia yra tiflopedagogas – specialistas, mokantis Justą brailio rašto.
Justas yra puikiausias įtraukiojo ugdymo pavyzdys. Berniukas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje ir daro absoliučiai viską taip, kaip daro kiti vaikai.
„Nereikia man mokytojo, kuris Justą vedžiotų už rankos. Reikia tam, kad mokytų, kad galėtų gyventi savarankiškai, kad galėtų viską darytis pats. Kuo daugiau žinos, kuo bus savarankiškesnis, tuo bus lengviau“, – aiškina pakruojiečiai.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 26 Mar 2025 - 216 - Policininkai Sadauskai apie Pakruojo smurtautojus: tai mūsų „nuolatiniai klientai“
„Labiau nepatenkinti lieka žmonės, kurie yra nubausti už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Jie pastoviai burba. Jų nuomone, mes visus turime paleisti, įspėti tik. O jei baudi, tai esi blogis. Sako, ir žiurkėm apleisim. Dėstytojas mokė – su žmonėmis tarnybos metu elkitės taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Tai aš šia auksine taisykle vadovavausi visus metus“, – sako Donata ir Renoldas Sadauskai, vienas kitą suradę ir įsimylėję dirbdami Pakruojo policijoje.
Renoldas neseniai paliko Pakruojo policiją, joje išdirbo maždaug 18 metų. Donata policijoje tarnauja 20 metų ir toliau tebedirba.
„Kai aš pradėjau dirbti 2006 metais, gatvėje moterų pareigūnių nebuvo. Atsimenu, stoviu gatvėje, važiuoja žmogus ir vos ne į medį, nes pamatė pareigūnę“, – juokiasi Donata.
Per tiek metų policijoje buvo visko – ir sėkmingų, ir nelabai sėkmingų epizodų.
„Su porininke (ji nebedirba jau) nuvažiuojame, atidarau duris. Ten stovi vyras, už mane ženkliai didesnis. Abiejose rankose peiliai. Atsisuku, mano porininkės nėra. Jos nėra. Ji išsigando. Pabėgo. Tai tu turi išlikti gyvas“, – apie darbą su mažai patyrusiais pareigūnais pasakoja Donata.
„Skaudžiausi įvykiai – nepilnamečių nuskendimai. Pvz., ištraukdavome 13-14 metų skenduolius. Tuos visus atsimenu. Ir tėvus atsimenu. Tai tada, jau grįžus namo, 50 gramų reikėdavo išgert“, – sunkiais tarnybos momentais dalijasi Renoldas.
Nors tarnybą Renoldas jau baigė, jam visgi labai rūpi, kaip toliau gyvens mūsų policija, ir čia jis mato nelabai šviesią ateitį.
„Jei savaitgalis ar jeigu tai yra po pašalpų mokėjimo, policijos pareigūno arti žmogaus nėra, nes jis įvykiuose. Nežinau, ką toliau valdžia mąsto, bet situacija, mano akimis, yra labai bloga ateičiai“, – aiškina Pakruojo policiją neseniai palikęs Renoldas Sadauskas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 19 Mar 2025 - 215 - Kineziterapeutas Gedas: kartais neišeina išsiaiškinti, kodėl žmogui skauda
„Daugiausia dirbu su nugaros, galvos skausmais. Kartais nei mums, nei medikams neišeina išsiaiškinti, kodėl žmogui skauda galvą“, – sako Gedas Sakalauskas, 27-erių panevėžietis, kuris iš visos širdies nori padėti žmonėms, kenčiantiems skausmą.
„Galvos skausmus kenčiantys žmonės kartais sako – negaliu net atsikelti, atsimerkti. Arba tas galvos skausmas yra pastovus, varginantis, negali susikaupti dirbti. Žmogus nebegali džiaugtis tuo, ką įprastai daro“, – pasakoja.
Gedas puikiai žino, kas yra skausmas. Daug jo kentė jaunystėje, kai užsiiminėjo kultūrizmu. Būtent tai jį paskatino tapti kineziterapeutu, o štai maždaug prieš metus įgyvendino savo svajonę – Panevėžyje įkūrė kliniką.
„Visiems ką nors skauda, todėl pacientų netrūksta ir jų turbūt netrūks. Gyvenimo tempas didelis ir žmonės nori greitai padėti sau“, – aiškina kineziterapeutas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 12 Mar 2025 - 214 - Europos džiudžicu čempionas Žydrūnas daro vyną: juk negeriu kasdien, yra saikas
„Gyventi labai įdomu. Jeigu para turėtų daugiau valandų, būčiau dar laimingesnė. Man keista, kai žmonės sako, o ką veikti?“ – svarsto Auksė ir Žydrūnas Drazdai, gyvenantys Mažučių kaime Kretingos rajone.
Viskas, kas jiems svarbu ir reikalinga, yra sutelkta Auksės ir Žydrūno namuose ant tvenkinio kranto. Čia Auksė gamina natūralios kosmetikos produktus – muilą, šampūną, veido kremą. Visa tai pardavinėja internetu, važiuoja į muges.
„Plėstis tikrai nenoriu. Būna tokių klausimų – kaip jūs 10 metų darote tokį verslą ir nepasistatėte gamyklos?“ – šypsosi Auksė.
Žydrūnas užsiima kovos menais – sportuoja džiudžicu, yra 4 kartus iškovojęs Europos čempiono titulą.
„4 kartus ir važiavau. Savo svoryje dar nesu pralaimėjęs nė vienos kovos, tai žmonai nėra ko pergyventi. Kol kas dar aš smaugiu“, – juokiasi Žydrūnas, reaguodamas į žmoną, kuri prisipažįsta, kad kartais jaudinasi, matydama kovojantį savo vyrą.
Žydrūnas tęsia šeimos tradiciją ir daro vyną bei midų.
„Aš juk gi negeriu kasdien. Yra sporto režimas, bet sugebu ir kažkokį vyną padaryti, kuris gali laimėti apdovanojimus. Visur turi būti saikas“, – aiškina 4 kartus Europos čempionas Žydrūnas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 05 Mar 2025 - 213 - Julius Kauną iškeitė į Žemaitiją, kur rūpinasi Baltų mitologijos parku: čia randu ramybę
„Linkiu mėgautis, atrasti, būti smalsiais ir ieškoti savo gyvenimo ugnelės“, – sako Julius Reinikis, jau atradęs savo gyvenimo ugnelę.
Jis jau 10 metų gyvena Žemaitijoje ir prižiūri netoli Darbėnų esantį mišką, kuriame įkurtas Baltų mitologijos parkas.
„Parku iš pradžių rūpinosi šeima. Paskui atsirado draugų iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Druskininkų. Jie atvažiuodavo būti komandos nariais, tvarkydavo viską. Taip buvo du sezonus“, – pasakoja.
Prieš 13 metų Baltų mitologijos parką Kretingos rajone įkurti sugalvojo Juliaus dėdė ir tėtis. Parke stovi 20 skulptūrų, vaizduojančių baltų dievus, miško plynėje stūkso ir amfiteatras su ugniakuru.
„Ši ugnelė, kuri degs, bus skirta ne šašlykams kepti, kaip kažkada esu radęs čia visokių šašlykinių, bet būtent tam velėjimui arba valymui“, – aiškina.
36-erių Julius šiaip kaunietis. Čia gimė, augo, baigė mokslus, bet tik šiame parke suranda ramybę.
Neseniai Juliaus gyvenime įvyko dar vienas didelis pokytis – jis su žmona Kamile susilaukė Vinco.
„Jeigu augini laisvą pilietį, tai ne tai, kad aš darysiu šakar makar, belenką belenkur su belenkuo ir belenkaip. Mano laisvė yra pasirinkti. O jau tada prasideda atsakomybės, kurios turi labai griežtas ir aiškias ribas“, – aiškina Julius Reinikis, Baltų mitologijos parko šeimininkas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 26 Feb 2025 - 212 - 84-erių Mėčius nebegali vairuoti, nes gydytojas įtaria demenciją: man į duobę lipt jau?
„Mano gyvenimas sugriuvo. Nustatė, kad reikia man į duobę lipt jau“, – piktinasi Mėčius Razminas, 84-erių Kelmės rajono gyventojas, kuris nebegali vairuoti, nes gydytojas psichiatras per sveikatos patikrą jam įtarė demenciją.
„Aš vienas gyvenu miškuose. Nei paklydau, nei aš durnas esu, nei aš aklas, nei aš koks. Aš vairuoti tą mašiną galiu“, – tęsia.
Mėčius nesutinka, kad serga demencija, ir gydytojo sprendimą apskundė teismui. Senjoras rėžia tiesiai šviesiai – gyvenimas sugriuvo, nes jis, gyvendamas vienkiemyje, duonos turi eiti nusipirkti į Kelmę.
„Duonos parveža kas nors, o kitąsyk einu pėsčias 10 kilometrų – į vieną pusę ir į kitą pusę“, – pasakoja.
Mėčiaus gyvenimo draugė Kotryna Milašauskienė – irgi labai pikta. Sako, kad valdžia, priimanti tokius įstatymus, apie kaimo žmogų visiškai negalvoja.
„Jeigu jau taip nepasitiki senais žmonėmis, kad jie padarys kažkokias nelaimes, tai nors galėtų leisti tiems seniems žmonėms egzistuoti Žemėje, kad galėtum save apsitarnauti, nuvažiuoti iki parduotuvės, iki bažnyčios, iki valstybinių tų įstaigų, kur reikia. O ne kai su kirviu nukirsti ir tu gulkis į grabą ir nieko daugiau neveik. Tai atsiprašau. Mes nežinome, kada mirsime“, – piktinasi Mėčius gyvenimo draugė.
Nepaisant šios transporto bėdos, ir Kotryna, ir Mėčius prasitaria, kad labai jaudinasi dėl karo grėsmės ir ragina valdžią bei žmones labai rimtai stiprinti valstybės saugumą.
„Kad reikia didinti mokesčius gynybai, tai seniai reikėjo tą darbą padaryti. Ir mes, ir visi tikriausiai Lietuvoje sutiktų, ir nuo pensijų paimti kažkiek ir padėti gynybai, jei tie pinigai tikrai eitų gynybai“, – dėsto 83-ejų Kotryna.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 19 Feb 2025 - 211 - Valdemaras rengia suvalgomų šaškių turnyrą: žaidžia su mišraine, želė ar silke
„O tai ką tada daryt? Nieko nebedaryt? – paklaustas, ar tikrai žmonėms įdomūs renginiai, atkerta kultūros darbuotojas Valdemaras Liudvinavičius iš Panevėžio.
Valdemaras be daugybės įvairiausių renginių jau antrus metus iš eilės organizuoja išskirtinį suvalgomų šaškių turnyrą.
„Šaškės turėtų būti pagamintos ne anksčiau kaip parą iki žaidimo. Pernai buvo nuo trijų spalvų sluoksniuotos želė indeliuose iki tiesiog nupirktų saldainių ar varškės sūrelių. O šiemet atsirado mišrainės ir netgi silkės didžiulėse taurėje“, – pasakoja.
Valdemaras gyvena Panevėžyje, bet jau 7-erius metus dirba Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centre. Jame atsidūrė netyčia.
„Per liežuvį. Dirbau aš prekyboje ir parduotuvėje čia, kaime, pamačiau skelbimą, kad bus Užgavėnių kaukių dirbtuvės. Su vaikais atvykome. Čia kažkaip užsimezga darbuotojų pokalbis, kad reikėtų didžėjų pakviest. Ir aš girdžiu, kad kalba apie mane patys to nežinodami. Sakau, aš galiu. Netrukus sulaukiu kultūros centro direktorės skambučio – sako, atvažiuok pasirašyt sutarties“, – juokiasi.
Valdemaras su žmona augina 3 vaikus. Sako, nežino, ar geras tėtis yra, bet bando tokiu būti.
„Per dieną su kiekvienu vaiku tikrai pakalbu bent po 10 minučių. Ne visada laukia to kažkokio pokalbio su manim, bet aš atsargiai bandau paklausti, ne kaip sekėsi šiandien mokykloje, o kaip jaučiasi“, – sako 42-ejų panevėžietis Valdemaras Liudvinavičius.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 12 Feb 2025 - 210 - 30 metų serganti Elena siūlo palikti tik privačią mediciną: žmogaus gyvybė nebevertinama
„Aš eisiu pas daktarą – man tų šundaktarių nerodykit. Kaip dabar išvis nevertina žmogaus gyvybės ir sveikatos… Taip niekada nebuvo. Tikrai niekada nebuvo“, – sako 82-ejų Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio, jau daug metų nuolat besilankanti pas gydytojus.
Elena 30 metų serga sunkiomis širdies ligomis, dėl stuburo bėdų po namus juda su vaikštyne ir nebeapsikentusi rėžia tiesiai šviesiai – reikia naikinti valstybinę sveikatos sistemą, nes eilinis žmogus arba negali patekti pas gydytojus, arba, jei patenka, patenka pas šundaktarį.
„Nuvažiavau į priėmimą. Ateina kardiologė įmigusi tokia. Sako, jeigu norite, tai pagulėkite pas mus čia ant kušetės, mes gal ką sulašinsim. Sakau, bet gal dar bent kardiogramą galima būtų? Tai atvažiuos – pasakysim mergaitėms. Galvoju, kol sulauksiu man bus šakelės… Aš greitai į burną kapsulę. Ateina seselė, atneša tabletę kažkokią. Daktarė, sako, liepė aspiriną išgert. Sakau, o ar paklausė, kada prieš tai išgertos? Aš gi jį geriu kasdien. Rimsta mano pulsas nuo mano kapsulytės. Važiuojam, vaikeli, namo“, – apie vizitą priėmimo skyriuje pasakoje pensininkė.
Elena žino, ką sako, nes pati 35-erius metus dirbo slaugytoja, prašyta ar ne, padėjo daugybei žmonių.
„Su alpstančia širdim klausau naujų ministrų. Jie kažkaip taip pakilę nuo žemės, nuo žmonių, nuo realybės. Sveikatos ministrė dabar jau pakeis, viską padarys. Po kelių dienų žiūrime, kad ką Dulkys darė, ji atsivertusi daro tą patį. O ką darė su Dulkiu ponas Nausėda?“ – klausia Elena.
Elenos istorija – tai tremtinės istorija. Jos šeima į Irkutską buvo ištremta, kai Elenai buvo 6-eri.
„To sąstato važiavimas, tos raudos, tas bendras kibiras kažkoks pastatytas tualetas… Kvapai, nu ką ir bešnekėt. Į nežinią veža ir viskas“, – prisimena Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 05 Feb 2025 - 209 - Artūras prieš 30 metų jūroje išgelbėjo moterį: sakė, kad mirusi, o bendraujame iki šiol
„Kažkas pakėlė koją, papurtė ją. Atėjo gydytojas, pažiūrėjo – mirusi. Sakau, o tai kas dirbtinį kvėpavimą darė? Niekas. Pirštą į burną įkišau, guma buvo. Ištraukiau tą gumą ir pradėjau dirbtini kvėpavimą daryti. Žiūriu, pirštus sujudino“, – pasakoja 63-ejų Artūras Radžiūnas, kuris prieš 30 metų, rizikuodamas savo gyvybe, Baltijos jūroje išgelbėjo moterį – Violetą Pieslikienę.
„Vyras nuėjo ir pasakė gelbėtojams, kad kažkas skęsta. O kad jo žmona skęsta, jis supratimo neturėjo. Krapšto mane – čia mano žmona, gelbėk! Sakau, tai pats ir pūsk, jeigu tavo žmona. Tai tada kad pūtė, kad pūtė“, – juokiasi baisogalietis.
Artūro ir jo išgelbėtos moters pažintis dramatiškomis aplinkybėmis labai pasiteisino – jų šeimos draugauja ir šiandien, o Violeta, kuri yra maisto technologė, Artūrui prieš 20 metų netgi padėjo įsukti kepyklos verslą Baisogaloje.
Artūras šiaip – gydytojas veterinaras. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis Baisogaloje įsteigė pirmąjį Lietuvoje gyvulių sėklinimo punktą. Bet taip karvių daugiau ir nebesėklino – pavargo laukti iš Vokietijos ilgai keliaujančios sėklinimo įrangos, tad pradėjo verstis prekyba – kaimuose ėmė atidaryti maisto prekių parduotuves.
„Sėklinimo nepasiilgstu. Bet tuo metu labai įdomu buvo. Labai gerai. Ir juokingai viskas atrodė, juk taip ir yra“, – kvatojasi buvęs karvių sėklintojas.
Šiandien Artūras Baisogaloje turi kepyklą ir parduotuvę, dar dvi parduotuves – kituose kaimuose. Jis pats kasdien važinėja po Lietuvą ir savo parduotuvėms pats perka įvairiausias prekes.
„Aš iš bet kur vis tiek grįžtu su prekėmis. Žmonai į parduotuvę reikia su vaikais, jie savo dalyką perkasi, o aš savo dalyką perkuosi. Negi sėdėsiu mašinoj? Nelauksiu“, – nukerta verslininkas Artūras Radžiūnas iš Baisogalos.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 29 Jan 2025 - 208 - Vaistinę savo namuose įkūrusi Genutė: išdrįstu pasakyti, kad pirmiausia reikia mesti svorį
„Pats nuostabiausias variantas, kada namuose yra vaistinė ir vaistininkas gyvena būtent tame pačiame name. Kuo daugiau tokių būtų vaistinių Lietuvoje, tuo žmonės būtų labiau aprūpinti“, – sako Genovaitė Kablienė, vaistininkė, kurios namuose jau daugiau kaip 20 metų veikia vaistinė.
„Kai daugelis sužinojo, kad aš pensininkė, dažnai klausia – Genute, tik būkit sveika ir neišeikite! Nes didelė ištikimybė, kad, man išėjus, vaistinė užsidaro“, – aiškina Genovaitė.
Ši vaistinė miestelio žmonėms – vieta, kur realiai gelbėjamos gyvybės. O 71-erių Genovaitė – tokia patyrusi, kad vos tik pamačiusi žmogų iškart gali pasakyti, kuo jos serga.
„Aš išdrįstu pasakyti, kad jūs esate per stambus, kad jums pirmiausia reikia mesti svorį. Ne visi tai priima. Žmonės išeina, pabūna savaitę, ir paskui pagalvoja, gal ji gerai ir sakė“, – apie bendravimą su vaistinės klientais pasakoja vaistininkė.
Genovaitės vyras Algirdas, nori jis to ar ne, irgi yra įtrauktas į vaistinės gyvenimą – ir padėjo ją įkurti, ir vaistus vietos gyventojams paduoda, kai jo žmona to negali padaryti.
„Jau čia pasidaręs gyvenimo būdas. Mes įpratome taip gyventi“, – pabrėžia Algirdas.
Vis dėlto Genovaitės ir Algirdo šeimos gyvenimas paženklintas itin skaudžia netektimi, kurios jie turbūt niekada ir nepamirš – labai talentingas jų sūnus Aleksas, sulaukęs 22-ejų, nusižudė.
„Jeigu aš būčiau save uždariusi kambaryje su ašaromis, su tuo skausmu man būtų buvę dar blogiau. O vyras – jis užsidarydavo garaže ir krapštydavo kažką“, – pasakoja Radviliškio rajono Grinkiškio miestelio gyventojai Genovaitė ir Algirdas Kabliai.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 22 Jan 2025 - 207 - 90-metė Minolija apie šiuolaikinį jaunimą: gyvenate kaip seniai – nesmagiai, be vakaruškų
„Anksčiau žmonės geresni buvo, tikėjimo dabar nebėra. Man atrodo, kad jūs gyvenate labai nesmagiai – beveik taip pat, kaip mes, seni. Dabar nei vakaruškų, nei šokių, nei suėjimo tokio normalaus nėra“, – šiuolaikinių žmonių gyvenimą įvertina 90-metė Minolija Pelėdienė iš Baisogalos.
„Nebeturiu ožkų. Susimušė ožkos, o aš vidury buvau. Abi kojas per kelius sulaužė. Gydytojas sakė – nevaikščiosi“, – prisimena moteris, kuri pagijo ir šiandien toliau vaikščioja.
Minolijos senatvė liūdna. Ji sunkiai mato, sunkiai girdi, gyvena viena didžiuliame name.
„Aš kiaulės metais gimusi. Paršiukas. Turiu tokį migį prie sienos ir miegu. Šildau tik tą vieną kambariuką. Ką suvalgau, tas ir gerai. Nevalgau mėsos. Valgau pieną, sūrį, bulvių turiu, uogienės“, – apie kasdienes sąlygas žiemą pasakoja su striuke sėdėdama senjorė.
Minolija vaikų neturi, su vyru gyveno vos ketverius su puse metų. Jis po vestuvių netrukus ir numirė.
„Tai kad nusinuodijo. Pirko ir gėrė spiritą iš radijo gamyklos detalėms plauti“, – piktinasi.
Minolija mokslo aukštumų nesiekė – nenorėjo mokytis. Visą gyvenimą dirbo sunkius darbus. Bet tai jai nesutrukdė nuolat padėti kitiems – gyvendama Kaune savo kambarėlyje ji buvo priglaudusi tris jaunuolius, o, atsikrausčiusi į Baisogalą, visiems skolindavo pinigus.
„Aš nežinau, kodėl žmonės pas mane eidavo skolintis pinigų. Ale kai atiduot reikia, būna sunku. Žinokit, iš mano pinigų nė vienas neprabagotėjo. Skolindavau, nes žmogui reikia. Kiek paskolinau, neskaičiavau“, – pasakoja 90-metė Minolija Pelėdienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 08 Jan 2025 - 206 - Senjorių ansambliui vadovaujantis 73-ejų Edvardas: jos dainuoja kiek sveikata leidžia
„Aš kad pensininkas – nejaučiu. Dabar geriau gyvenu negu kai buvau dirbantis“, – sako 73-ejų akordeonistas Edvardas Ratautas, Ukmergės rajono Veprių miestelio gyventojas.
Jis šiandien vadovauja tik dviem kolektyvams – 15 metų gyvuojančiam Veprių jaunimo instrumentinei grupei „Intermezzo“. Joje groja Edvardo kaimynų vaikai, viena iš trijų Edvardo dukrų ir keturios Edvardo anūkės iš penkių.
„Be tėvų sutikimo tokio dalyko (leisti vaikus į muzikos mokyklą – aut. past.) nedarysi. Šiokį tokį iš šono spaudimą padarau“, – juokiasi.
Dar Edvardas vadovauja Jonavos Socialinių paslaugų centro moterų vokaliniam ansambliui „Versmė“. Jame dainuoja itin garbaus amžiaus moterys.
„Čia yra pagalba žmogui. Užimtumas. Į visuomenę daugiau ištraukt negu kad jie užsidarytų“, – pabrėžia.
Nors Edvardas per gyvenimą dirbo įvairius darbus – mokytojavo, miškininkavo, jo aistra – muzika. Akordeonu jis groja nuo vaikystės, koncertavo tūkstančiuose vestuvių.
„Kai buvau studentas – kiek kolūkio pirmininkas gaudavo, tiek ir aš pasidarydavau iš tų vestuvių. Neskursdavau. Tuo metu, jei autobusu tingėdavau važiuoti, pasiimdavau taksi“, – prisimena.
Edvardas – jautrus ir pastabus žmogus. Labiausiai jam širdį skauda dėl vis didėjančios socialinės atskirties.
„Yra per daug ir prastai gyvenančių žmonių. Atskiriami – kaip grūdai ir pelai. Štai dabartinė visuomenė ką daro“, – piktinasi Edvardas Ratautas, žmogus, be kurio Lietuvoje mažiau skambėtų geros muzikos ir mažiau būtų geros nuotaikos.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 15 Jan 2025 - 205 - Iš plastilino lipdančiam Antanui plyšta širdis: dalį kūrinių išardau, nes nėra plastilino
„Čia – mano gyvenimas. Turėjau netgi padaręs Londono parlamento rūmus su Big Benu, bet jau nebėra, nes reikėjo man plastilino“, – sako rokiškietis Antanas Daščioras, kuris išties be plastilino gyventi negalėtų. Tą patvirtina ir jo žmona Danutė.
„Bet koks plastilinas netinka. Jis turi būti labai kietas – toks, kokį gamino sovietmečiu. Va, šitam plastilinui gali būti ir 80 metų“, – aiškina Danutė ir Antanas, apgailestaudami, kad tokio plastilino, kokio jiems reikia, šiandien Lietuvoje nusipirkti praktiškai neįmanoma.
Antano lipdinių kolekcija įspūdinga, joje – įvairios transporto priemonės, žmogeliukai, žirgai, namai, bažnyčios, ištisi miestų kvartalai.
„Man gražu, bet dulkių nevalau. Jis pats valosi tas dulkes. Būna, kad Karcheriu truputį pereinu ir viskas“, – juokiasi Danutė, paklausta, ką daro su Antano dirbiniais, kurie kaupia dulkes.
Šiaip Antanas – Rokiškio autobusų parko vairuotojas. Juo dirba apie 40 metų.
„Nusiperku kavos ir dar paklausiu keleivių – gal kas norėtumėt kavos? Kartais žmogus išdrįsta pasakyt. Sako, labai norėčiau. Sako, kiek pinigėlių? Nereikia, sakau, parkas vaišina. Taip, vaišinu iš savo pinigų. Kas tie pusė euro?“ – pasakoja Antanas.
O jeigu jaunystėje aplinkybės būtų sukritusios kiek kitaip, šiandien su Antanu kalbėtume kaip su akušeriu.
„Šita profesija padaro žmogų nekenksmingą – nėra ko ir bijoti“, – kvatojasi Danutė ir Antanas, paklausti, ar nėra taip, kad Danutė labiausiai priešinosi Antano svajonei tapti akušeriu, mat jam būtų tekę suktis išskirtinai tarp moterų.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 01 Jan 2025 - 204 - 4 kartus kalėjime sėdėjęs Virginijus dirba autobuso vairuotoju: mane žino visas Rokiškis
„Tėvas nemylėjo manęs. Jis norėjo, kad aš mergytė būčiau. Jis pats neturėjo meilės. Ir mes su tėvu labai nesutarėme, nes aš tėve mačiau save, o jis matė many save“, – sako 60-metis Virginijus Šermukšnis, kuris nuo pat vaikystės vogė, gėrė, rūkė ir iš viso 4 kartus sėdėjo kalėjime.
„Kai patekdavau į kalėjimą, aš jausdavausi savas. Ten jausdavausi žmogumi, nes ten visi tokie“, – prisimena.
Tačiau Virginijaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis paskutinį – ketvirtą – kartą, sėdėdamas kalėjime, atrado Jėzų Kristų.
„Jėzau, sakau, ką sakysi, tą darysiu. Tik visas šlapias pasidariau. Tokia gėda… Raudonas, žalias… Galvojau, kas čia vyksta? Nueinu už durų ir pamačiau Jėzaus galvą. Nesupratau, kas čia įvyko. Po to pradėjo viskas keistis. Žiūriu, rūkyt nebenoriu, vogt nebenoriu“, – jausmą, pamačius Jėzų, bando nusakyti rokiškėnas.
Šiandien Virginijus nevagia, negeria, nerūko, turi žmoną ir jau 15 metų Rokiškio autobusų parke dirba vairuotoju.
„Būna situacijų, kad ir ten koją prispaudžiu (autobuso durimis – aut. past.) Bet suprantu, kad darau ne specialiai. Kitąsyk pasitaiko taip“, – pasakoja 4 kartus kalėjime sėdėjęs autobuso vairuotojas iš Rokiškio Virginijus Šermukšnis.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 25 Dec 2024 - 203 - Tautinius kostiumus kurianti 80-metė Alė iš Rokiškio: mezgu ir kai kalbu telefonu
„Laisvo laiko turiu ir turiu užsiėmimą – kuriu riešines. O kas veikt tokio amžiaus bobutei? Telefonu, kai kalbame, mezgu kabliuku. Knygoje dukra va taip ir parašė – negaliu sėdėti be darbo“, – šypsosi Stefanija Čipienė, mezganti riešines, ir sertifikuota tautodailininkė Alė Gegelevičienė, kurianti tautinius kostiumus.
Jos prekiauja Rokiškio dvare, kur vyksta Skaistaturgis – tik Šiaurės Lietuvai būdingas Advento laikotarpio prekymetis. O paprasčiau kalbant – vyksta tiesiog turgus.
Jame – ir svečiai iš Vilniaus. Pavyzdžiui, patyrusi pedagogė, stebuklus siuvinėjanti Virginija Kasparavičiūtė.
„Vilniečiai… Neturime ką eksponuoti, nes dirbančių vaikų nėra. Anksčiau būdavo daug. Labai gerbiu rajonus, kurie sukelia visą šitą tautodailę ir vaikai domisi. O miestiečiams aš net buvau pasakius – o kur Vilnius? Mes turime kokį amatų centrą? Neturime… Mokyklose uždusino visą tautodailę“, – piktinasi tautodailininkė Virginija Kasparavičiūtė.
Skaistaturgį jau maždaug 10 metų organizuoja Rokiškio krašto muziejus. Jo archyvarė-muziejininkė Vilė Sarulienė sako, kad muziejai turi ne tik rinkti, aprašyti ir eksponuoti mūsų istoriją, bet ir eiti į žmones.
„Muziejus žengia ribą už savo uždarų sienų. Svarbu, kad tas daiktas, tas eksponatas paliestų žmogaus širdį ir jausmus“, – dėsto muziejininkė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 18 Dec 2024 - 202 - Moterį atvažiuojant traukiniui nuo bėgių patraukęs Gintaras: rizikavau ir savo gyvybe
„Taip, gal šiek tiek rizikavau savo gyvybe“, – svarsto Gintaras Šeškevičius, kuris spalio 25 d., ryte, išgelbėjo moters gyvybę.
Sustojęs prie geležinkelio pervažos Kėdainiuose Gintaras pastebėjo ant bėgių besiblaškančią moterį. Supratęs, kad iki tragedijos – tik vienas žingsnis, Gintaras iššoko iš savo automobilio ir nuvedė moterį nuo bėgių, į saugią vietą.
„Važiavau su mama. Ji viską matė. Sakė, ar tu žinai, ką tu padarei? Nu, sakau, padariau – išgelbėjau moters gyvybę. Mamai šokas buvo“, – prisimena.
Padėti kitiems žmonėms Gintarui – jokia naujiena. Jis daugiau kaip du dešimtmečius dirbo policijoje – skubėdavo fiksuoti pačių įvairiausių įvykių, tarp kurių – ir ypač didelės tragedijos.
„Kėdainių rajone, kitoje pervažoje, važiavo žmonių grupė. Galbūt po pirties ar iš kur… Jie pradėjo lenktyniauti su traukiniu ir kai tik jie įvažiavo į pervažą, tas traukinys juos ten nutempė gerokai į priekį. Aišku, visi žuvo“, – sako 57-erių Gintaras, kuris gyvenimu patenkintas – dirba saugos tarnyboje, o laisvalaikiu šoka tautinius šokius, vadovauja vieno kaimelio vienam šokių kolektyvui.
Gintaro gelbėjimo operaciją yra užfiksavusios pervažoje įrengtos kameros. LRT RADIJAS ir gelbėjimo operacijos vaizdo įrašą turinti bendrovė „LTG Infra“ Gintarą surado netikėtai –radijas paskalbė, kad ieško šio didžio žmogaus, ir jis po kelių minučių, kadangi tuo metu klausė radijo, atsiliepė į kvietimą.
Gintarą su LRT RADIJO pagalba suradęs bendrovės „LTG Infra“ Paslaugų teikimo vadovas Tomas Jonikaitis sako, kad tai tikriausiai yra pirmas kartas, kai geležinkelių kameros užfiksavo tokį žygdarbį. „LTG grupės“ generalinis direktorius Egidijus Lazauskas žada asmeniškai susitikti su Gintaru Šeškevičiumi bei jam padėkoti už išgelbėtą moters gyvybę ir drąsą.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 11 Dec 2024 - 201 - Dviejų verslų savininkė Ina ne tik vadovauja, bet ir indus plauna: nejaučiu gėdos
„Mano vaikai sako – mama, tu nuo valytojos iki direktorės. Aš nejaučiu gėdos. Aš galiu pasipuošti ir išeiti kaip ponia, o galiu užsidėti darbinius rūbus ir eiti tuos pačius bliūdus plauti, bulves valyti“, – sako Ina Grivačiauskienė, kaunietė verslininkė, daugiau kaip 10 metų Kaišiadorių rajone, netoli Migonių, turinti kaimo turizmo sodybą.
„Vestuvių muzikantai ne visi priimtini. Kai kurie traukia pro šoną. Vienas muzikantas pasakė – jūs esate žiauri moteris. Pas mane sodyboje yra tokia taisyklė. Paskutinė daina turi būti Kerbedžio. Ir, sako, išdainuoti nėra taip paprasta. Tai aš šitaip ir įvertinu muzikantą“, – juokiasi.
Ina taip pat tiekia maistą mokykloms. Tiesa, dabar aptarnauja tik vieną, nes ji – taip, kaip didieji maitintojai, įsivėlę į skandalus, – vaiko už vieną centą pamaitinti nesugeba.
„Skambina pažįstami – ką daryt? Ką daryt? Pas mus mokykloje vaikas negali valgyt… Ką daryt? Nu ką daryt? Tokia yra politika. Valdžia pasikeitė. Tikiuosi, kad gal mokyklų maitintojus išims iš tų viešųjų pirkimų, jog mokykla galėtų pati spręsti, kas turi maitinti“, – svarsto verslininkė.
Ina – darbšti ir stipri moteris. Jos prieš 14 metų nepalaužė vyro mirtis, kuris jųdviejų išsvajotą kaimo turizmo sodybą suprojektavo, o jau statybas užbaigti turėjo Ina.
„Mano vyras mirė, kai man buvo beveik 40 metų. Tai aš turiu gyvent, aš turiu kažką daryt. Aš pati dažiau lentas namo, gyvenau statybose“, – verslo pradžią prisimena kaimo turizmo sodybos Kaišiadorių rajone savininkė, užkietėjusi Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo gerbėja Ina Grivačiauskienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 04 Dec 2024 - 200 - Traukiniai pražudė 15 geležinkelio meistro Silvino draugų, tarp jų ir žmoną: ėjo iš daržo
„Oi, daug. Viens, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni… Kokie penkiolika galbūt, kitų neatsimenu“, – 90-metis Silvinas Kazlauskas, patyręs geležinkelio meistras, skaičiuoja, kiek jo pažįstamų yra pražudę traukiniai.
Jo žmoną Nataliją taip pat pražudė traukinys – Baisogaloje, visiškai šalia jųdviejų sodybos.
„Ėjo iš daržo ir pakliuvo po traukiniu. Čia ji žuvo, stoty. Perone stovėjau ir traukinys sustojo. Žiūriu, kad Natalija žuvo“, – žmonos žūtį Baisogaloje prisimena Silvinas.
90-metis vyras toliau gyvena Baisogaloje, prie pat geležinkelio bėgių, ir dar vairuoja „Audi 80“. Jam pavyko prasitęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, nes, tikrindamasis sveikatą, su psichiatru bendravo eiliuotai.
„Sakau, žiūrėk per langą – sodai žydi, ir žydi taip gražiai gražiai… O jis žiūri…“ – juokiasi.
Silvinas moka stebėti kitus žmones, pvz., kruopščiai prabangų automobilį blizginantį kaimyną.
„Puci, puci, puci, puci, puci, puci – jis ten glosto tą mašiną. Ką tu iš jos išvalysi? Juk išvažiavai ant kelio ir vėl ji dulkina. Noras tas toks, reiškia, godumas įtraukia. Daug kas čia į Londoną važiuoja ir ten visur. Sakau, o! Ar Temzėj maudeisi? Aha, per tiltą važiavom, sako. Ko tu ten važiuoji, jei nežinai, kur tu važiuoji?“ – svarsto Silvinas Kazlauskas.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 27 Nov 2024 - 199 - Kaimo amatų centrui vadovaujanti Aušra: Panevėžio rajone kultūros darbuotojai gyvena gerai
„Panevėžio rajone kultūros žmonėms nėra blogai gyventi. Jeigu tai yra sensacija, tai aš džiaugiuosi, kad taip yra“, – šypsosi Panevėžio rajono kultūros darbuotoja Aušra Sidorovienė.
Aušra šiaip gyvena Panevėžyje, bet jau 10 metų dirbti važiuoja į kaimą – Upytę netoli miesto.
Upytėje Aušra vadovauja Tradicinių amatų centrui, kuris jos bei kolegų dėka čia apskritai išdygo ir kuriame verda gyvenimas.
„Aš tai labai stebiuosi, kaip jaunos merginos sėdi su garbaus amžiaus meistre ir kelias valandas prie staklyčių audžia juostas. Galvoju, tai yra unikumas! Ir aš sakau tiems vaikams – išmaniuosius telefonus turime šiais laikais visi, bet ar visi mokame nuausti rinktinę juostą?“ – stebisi.
Aušra sako, kad gyvenimo kokybė pirmiausia labai priklauso nuo pačių žmonių – ar jie nori ir ko jie nori.
„Žinau, kodėl čia neuždarė mokyklos. Pati mokyklos direktorė tolimiausiais Panevėžio rajono kaimeliais važinėjo, kviesdama tuos vaikučius. Ir mokykla gyvuoja“, – džiaugiasi.
Ir, pabrėžia Aušra, dažnai savo kasdienio gyvenimo mes patys tinkamai neįvertiname.
„Mums reikia truputėlį išvažiuoti iš savo namų ir suprasti, kaip mes čia gerai gyvename“, – pasakoja Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinio Tradicinių amatų centro Upytės kaime vadovė, kultūros darbuotoja Aušra Sidorovienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 20 Nov 2024 - 198 - Paauglystėje regėjimą praradusi Edita iš Radviliškio: kitiems yra ir dar prasčiau
„Svajonė? Gal atsiras galimybė dar matyti… Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė“, – atsidūsta Radviliškyje gyvenanti Edita Vaitkutė, kuri nemato nuo 11 metų. Šiandien jai – 38-eri.
„Sunku buvo susitaikyti, bet, kai pagalvoji, kitiems yra ir dar prasčiau. Pažinojau vieną žmogų, kuris nemato ir dar sunkiai girdi. Tai mano situacija dar nėra tokia bloga“, – aiškina.
Edita labai mėgsta keliauti po Lietuvą, bet tos kelionės priklauso nuo kitų. Kelionė įvyksta, jei yra, kas Editą palydi. O jei tokio žmogaus nėra, kelionė neįvyksta.
„Stengiuosi ir įsivaizduoti, ir užuosti. Jeigu ką galima – ir paliesti. Patiekalų padegustuoti – ir per skonį“, – apie tai, kaip pažįsta Lietuvą, pasakoja Edita.
Deja, tas pasaulio pažinimas labai ribotas – pavyzdžiui, muziejuose, kuriuose eksponatų liesti negalima.
„Muziejuose pasako, kad negalima liesti, o kaip tam neregiui tą daiktą parodyti?“, – svarsto nuo paauglystės nematanti 38-erių radviliškietė Edita Vaitkutė.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 06 Nov 2024 - 197 - Baisogala „Rheinmetall“ gamyklos laukia ne dėl amunicijos: valdžia gal vandentiekį įrengs
„Žmonės labai suirzę – neturime vandens jau kelinti metai. Neturime vandentiekio, tualetų tik vienas kitas, žmonės eina į mišką. Baisogala turi vandentiekį. Mes neturime, nors esame ta pati Baisogala“, – piktinasi Regina ir Rimantas Vaitkevičiai, aktyvūs Baisogalos gyventojai.
XXI a. Lietuvoje, Baisogaloje – ne kokiam Lietuvos užkampy, – galimybės gauti kokybiško vandens iš gręžinio ir prisijungti prie nuotekų tinklų neturi keli šimtai miestelio gyventojų.
Kol visa Lietuva su džiaugsmu laukia amuniciją Baisogaloje gaminsiančios vokiečių bendrovės „Rheinmetall“ gamyklos, vietos žmonės tikisi, kad valdžia, nenorėdama iš gėdos raudonuoti prieš vokiečius, gal ir tuos vandens vamzdžius pagaliau nuties.
„Mes šuliny nebeturime vandens. Vasaros darosi vis karštesnės, šuliniai tušti. Mes negalime nei skalbtis, nei maudytis, nors turime pirtį“, – sako Regina ir Rimantas.
Per Baisogalą važiuoja keleivinis traukinys Vilnius-Klaipėda. Jis čia dabar kažkodėl jau nebestabteli, bet šiaip per čia važiuojantys traukiniai dar ir ne vieną vietos gyventoją yra pražudę.
„Neapsidairo, dainuodami važiuoja, išgėrę. Neseniai mūsų kaimynė ėjo iš kitų kaimynų, stipriai gal pagėrus, atsisėdo ant bėgių… Mašinistas sako, kad ji jau stojosi, bet per vėlai, ir užmušė“, – pasakoja Rimantas.
Vis dėlto Reginai ir Rimantui Baisogaloje gyventi gera – prieš 14 metų jie šioje miestelio dalyje įkūrė bendruomenę, naujam gyvenimui su bendraminčiais prikėlė itin retą beveik 100 metų senumo šiaudinį pastatą.
„Tame pastate gyveno Andrašiūnų šeima. Ir taip atsitiko, kad tas žmogus pateko į kalėjimą. Kad būtume tikri, jog mes įsigysime tą pastatą, teko važiuoti į kalėjimą pas Andrašiūną, kad jis parašytų raštą, jog jis nori, kad tą pastatą perimtų bendruomenė“, – sako Regina ir Rimantas Vaitkevičiai.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 30 Oct 2024 - 196 - Už Vilniaus. Ved. Edvardas KubiliusWed, 23 Oct 2024
- 195 - Žirklių muziejaus įkūrėjas Kęstutis: visų pasaulio žirklių nesurinksi, bet stengtis reikia
„Nesirašau, kiek už ką mokėjau. Ramesnė galva, kai nežinai. Užmiršti ir neskauda. Visų pasaulio žirklių nesurinksi, bet stengtis reikia“, – juokiasi Kęstutis Mėlinis, savo sodyboje įkūręs Žirklių muziejų.
„Pagalvojau, kažką reikia daryti tokio įdomesnio, netradiciško, kur mažai kas kolekcionuoja. Internete pažiūrėjau – daug įdomių žirklių. Taip ir prasidėjo prieš 9 metus“, – prisimena Kęstutis.
Žirklių muziejus Kelmės rajono Grinių kaime – vienintelis toks Lietuvoje, jame yra per 1,5 tūkst. eksponatų.
„Nesąmonė yra bananams karpyti skirtos žirklės. Atsikąsti banano galima ir be dantų, nebūtina karpyti“, – sako Kęstutis, paklaustas, kokios, jo manymu, pačios keisčiausios jo surastos žirklės.
Kęstučio žmona Edita – taip pat turi savų hobių. Kolekcionuoja kitus pasaulio kampelius primenančius puodelius (jų turi apie 150) bei mėgsta pinti iš šieno.
„Aš tai myliu, dievinu kaimą, nes jis pilnas gėrybių. Aš tokia esu vaistažolių, prieskonių rinkėja. Mėgstu ir pati auginti, ir po miškus bėgioti, o po vaišinti lankytojus ir svečius, šeimą“, – pasakoja Edita Mėlinienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 16 Oct 2024 - 194 - Vestuvių planuotoja Dovilė apie paskolas vestuvėms imančius jaunuosius: labai blogai
„Kai išvažiavau iš Druskininkų, jie buvo visiškai mirštantis miestas. Čia nieko nebuvo - tik narkomanai, muselės. Buvo labai liūdna. Ir gal mane sužavėjo tada pradėjusio dirbti mero pasakojimai, kaip mes čia atstatysim, kokie čia tie Druskininkai bus. Aš taip paklausiau ir galvojau – vau, čia iš tikro taip? Ir galvojau – na, laikinai grįšiu. Tai tas laikinai ir tebesitęsia“, – juokiasi Dovilė Ciūnienė, druskininkietė, 18 metų dirbusi Druskininkų savivaldybėje ir prisidėjusi prie kurorto atgaivinimo.
Šiandien Dovilė – vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoratorė ir visų švenčių žinovė. Ir tokia ji jau – beveik dešimtmetį.
„Taip jau stipriai pasakyta. Aišku, šeiminio gyvenimo laimė ko gero priklauso ne nuo tos dienos, bet tą dieną gal taip atrodo“, – atsako paklausta, ar nebijo, kad, padarius kokią klaidą per vestuves, šeimos nemalonę užsitrauks visam likusiam gyvenimui.
Dovilė per ilgametę darbo su vestuvėmis patirtį jau matė praktiškai viską ir ji tikra – neišsprendžiamų dalykų nėra. Net ir tuomet, kai vestuvinis tortas paskutinę minutę pakeičia spalvą.
„Turėjom vestuves balta-raudona. Tortas visas buvo baltas, 3 aukštų, gražus, didelis. Kažkaip net pagalvojau, kodėl jis ne su raudonu? Kai reikėjo išnešti tortą jau pjauti jauniesiems, pamatėme, kad iš jo praėjo bėgti aviečių sirupas kažkoks. Ta prasme atrodė jis labai blogai“, – prisimena.
Bet vieno Dovilė nesupranta – kodėl jaunieji tam, kad išsikeltų vestuves, pasiima paskolą.
„Tas variantas, kada pasiima paskolą, labai jau blogai. Žiauru gal sakyčiau netgi“, – pasakoja druskininkietė vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoratorė ir floristė Dovilė Ciūnienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 09 Oct 2024 - 193 - Bažnyčią pastatęs Kazimieras 15 metų apšviečia viso kaimo gatves: dovanoti man malonumas
„Kazimieras gražiai viską organizuoja, visur kviečia. Jis ir jo žmona Vitalija visuomet paklaus, kaip gyvename, ar reikia kokios pagalbos. Gyventi labai smagu, lektuvais paskraidina“, – džiaugiasi 86-erių Elzbieta Masiliūnienė, vyriausia Rokonių kaimo gyventoja.
Ji, kaip ir dar kelios dešimtys nedidelio Radviliškio rajono Rokonių kaimo gyventojų, žodžių į vatą nevynioja – jeigu ne Masilionių šeima, gyvenimas kaime būtų kitoks, ne toks įdomus.
Vitalija ir Kazimieras Masilioniai visuomenės dėmesio sulaukė, kai 2021 metais baigė statyti 1 mln. eurų kainavusią privačią bažnyčią. Tai pirmoji ir vienintelė privati bažnyčia Lietuvoje.
Masilioniai kaime įrengė aerodromą, pastatė Pilotų namus, kuriuos vis aplanko ultralengvųjų lėktuvų pilotai iš visos Europos.
Masilioniai jau 15 metų finansuoja viso kaimo gatvės apšvietimą, yra pastatę didžiulį metalinį kryžių prezidento Valdo Adamkaus garbei, neseniai pastatė didžiulį akmeninį paminklą, žymintį kaimo 470 metų jubiliejų.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 25 Sep 2024 - 192 - Ilgametė muziejaus Rumšiškėse kasininkė Ona: jaučiausi kaip pasaulio centre
„Jaučiausi kaip būdama pasaulio centre. Turėjau labai didelį moralinį pasitenkinimą. Man buvo ten labai labai smagu dirbti“, – sako 79-erių Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė, Rumšiškių gyventoja, 18 metų dirbusi kasininke čia pat esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.
„Nebuvo nė vieno lankytojo, kuriam būtų nepatikęs muziejus. Tarp kitko – iš viso pasaulio ėjo žmonės. Pasaulis mūsų muziejumi buvo sužavėtas“, – priduria.
Onos gyvenimas lengvas nebuvo – 1953 metais per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo jos tėtis, tuometis partizanų rėmėjas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet Onai tebuvo 8-eri.
„Sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį. Mama greitai mirė ir aš likau viena be jokios paramos“, – pasakoja.
Šiandien Ona – jau pensininkė, gyvena ir vardija, ką dar norėtų nuveikti.
„Mano dar svajonė nuvažiuoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą pažiūrėti „Traviatą“. Norėčiau dar į Palangą, bet kažkas kad dronu mane nuskraidintų, aš tik jūrą pamatyčiau, kad man nereikėtų ilgos kelionės važiuoti tais autobusais. Bet vis tiek gi niekas neįgyvendins“, – baigia visur grožį ir džiaugsmą gebanti įžvelgti rumšiškietė Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 18 Sep 2024 - 191 - 5 vaikų tėvams iš Prienų neaišku, kodėl valdžia turi padėti šeimoms: pakanka tos pagalbos
„Kodėl keliamas klausimas, kad valdžia turi padėti? Tu pats kuri savo šeimą, savo gyvenimą ir prisiimi tą atsakomybę. Gimsta pas tave vaikai ne dėl to, kad čia yra kažkoks verslas tuos vaikus dauginti. Mano nuomone, pakanka tos pagalbos“, – rėžia Prienuose gyvenantys 44-erių Dainora ir Darius Kuliešos, kurie mūsų valstybei jau padovanojo 5 vaikus.
„Aš gal dažniau susiduriu su tais stereotipais, kad jau jeigu daugiavaikė šeima, tai būtinai turi būti pijokai, prasigėrę ir nežino, kur jų vaikai ir ką jie veikia“, – priduria Dainora.
Ji ir Darius – itin geranoriški tiems, kurie atsiduria bėdoje. Padėjo ne vienai dėl gaisro be namų likusiai šeimai. Padėjo ir padeda nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams.
„Kai karas prasidėjo, tas stresas buvo tokio lygio, kad ateini į darbą, sėdi prie kompo, žiūri į jį ir dirbt negali“, – prisimena Dainora.
Per koronaviruso pandemiją Kuliešos rinko naudotus kompiuterius, juos sutvarkė ir dovanojo šeimoms, kurioms tų kompiuterių labai reikėjo, o nusipirkti pačios negalėjo.
„Neskaičiavau aš, kiek tų kompiuterių mes sutvarkėme ir padovanojome. Bet kai kurioms šeimoms, manau, buvo pravartu“, – aiškina Darius.
Dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms Kuliešos padeda per interneto bankininkystę atlikti didesnius pavedimus, nes jie patys to padaryti negali, kadangi Prienuose banko skyrių nebėra.
„Neįvardyčiau, kad mes čia tampame kažkokiu banko skyriumi. Ne. Bet tam tikrą jų funkciją atliekame“, – šypsosi Dainora.
Dainora ir Darius daug metų remontavo kompiuterius, kuriuos žmonės sugadindavo labai įvairiais būdais. Štai vienas jų.
„Atėjo klientė ir klausiu – kas nutiko? Nu, apipylėm. Aš klausiu – koks skystis? Iš pradžių ji kuklinosi pasakyti, bet, pasirodo, kompas buvo padėtas ant žemės ir mažas vaikas užropojo ir pasišlapino tiesiog ant jo“, – juokiasi 44-erių Darius Kulieša, su žmona Dainora Prienuose turintys savo IT verslą, auginantys 5 vaikus ir padedantys kitiems.
Ved. Edvardas Kubilius.Wed, 11 Sep 2024 - 190 - Tėvų namus Kurmaičių kaime prieš daug metų pardavusi kaunietė Inga: labai gailiuosi
„Tai mano gimtasis namas. Tai mano vienintelis, tai mano brangus namas. Taip susiklostė gyvenimas, kad kažkaip norėjau padėti mamai, prisitraukiau ją į Kauną. Ir va taip ta sodyba iš mūsų rankų išslydo. Ar aš nesigailiu? Gailiuosi, žinoma“, – pasakoja 60-metė kaunietė Inga Vaitiekūnė, kuri žiūri į savo pirmuosius namus Kurmaičių kaime – namus, kuriuose augo su tėvais, seserimis ir kurie jai jau daug metų nebepriklauso.
Inga į gimtąjį Kurmaičių kaimą Joniškio rajone grįžta retai. Juk visas jos gyvenimas jau daug metų Kaune.
Inga – pirmoji socialinė pedagogė ekspertė Lietuvoje, į šią sritį nėrusi šaliai vos atkūrus nepriklausomybę.
„Man teko vaikų kompaniją susirinkus nusivežti tiesiog į Laivės alėją suvalgyti ledų ir grįžti. Įsivaizduokit, viena mergaitė prieina ir sako: „Ačiū, mokytoja, aš pirmą kartą Laisvės alėjoj“. Pradėjau galvoti, kad ši sritis yra Lietuvai labai svarbi“, – prisimena ilgametė pedagogė.
Šiandien Inga dirba kultūrinės veiklos vadybininke Lietuvos karininkų Ramovėje Kaune ir pasakoja, ką dar norėtų nuveikti gyvenime.
„Turiu 2 anūkus. Labai noriu stebėti jų augimą, galbūt dar Dievas duos sulaukti proanūkių. Aišku, šiandien, vaikščiodama po Kurmaičius, labai norėčiau sugrįžti. Gal ne visam, bet sugrįžti ir pailsėti labai norėčiau“, – sako po gimtąjį kaimą vaikščiojanti Inga Vaitiekūnė.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 04 Sep 2024 - 189 - Sporto klubą miestelyje įkūręs mokytojas: trečiokai jau nutukę vaikšto, man nesuprantama
„Nuo jaunystės, kai pradėjau sportuoti krepšinį, man trūkdavo, kad būtų kažkokia fitneso salė, kur galėtum ruoštis fiziškai. Norisi, kad žmonės judėtų, kad mažiau vartotų visokių negerų dalykų“, – sako 34-erių Saulius Likša, krepšininkas, neseniai iš užsienio sugrįžęs į gimtąjį Subačių ir čia įkūręs sporto klubą.
Klubas veikia kasdien, jis nemokamas, o išsilaiko iš gyventojų bei verslo aukojamų pinigų.
„Tikrai pasiteisina, žmonės eina. Daugiausia jaunimas eina, bet paskutiniu metu pastebėjau, kad ateina ir vyresnio amžiaus žmonės – apie 50 metų su savo sveikatos sutrikimais ar nori tiesiog pagerinti savijautą, svorio nusimest“, – pasakoja subatėnas.
Baigęs mokyklą Saulius paliko Subačių – išvyko studijuoti į Šiaulius, po to žaisti krepšinio į Daniją, Angliją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją.
„Pirma mano kelionė buvo į Daniją. Už 400 eurų žaidžiau krepšinį. Maži pinigai, bet pirmas klubas, pirma patirtis… Jo, pinigus teko nuolat skaičiuoti“, – prisipažįsta.
Saulius jau 3 metus dirba kūno kultūros mokytoju Subačiaus gimnazijoje.
„Po pirmų metų turbūt buvau vienas nekenčiamiausių mokytojų, nes reikia daryti kūno kultūrą. Ta naujoji Z karta labai tingi yra, labai nenori sportuot. Trečiokai, ketvirtokai jau dabar nutukę vaikšto… Man kažkaip yra nesuprantama“, – stebisi 34-erių mokytojas Saulius Likša, Subačiuje įkūręs sporto klubą.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 28 Aug 2024 - 188 - Jauna pora ateitį mato tik kaime ir vis gelbėja gyvūnus: arklys būtų išvažiavęs į mėsinę
„Žmonės vis tiek kaimą kažkada pradės vertinti. Nereikės ten skrist į turkijas, galės tiesiog atvažiuot, atsirelaksuot ir važiuot namo. Kai pasnigs, važiuosime, vaikus į mokyklą vešime taip, kaip ir mus vežė, – nusistumdai kelią ir nuveži“, – sako jauna pora, 23-ejų Rima Rasimaitė ir 23-ejų Lukas Kuprys.
Abu jie gimė kaime, ir abu jie nori toliau gyventi kaime.
„Beveik metus gyvenau mieste, bet man tas nepatinka, jaučiuosi suvaržytas. Man reikia laisvės. Teko pagyventi Anglijoje kotedžiukuose. Tai buvo 3 blogiausi mano gyvenimo mėnesiai“, – pasakoja jaunuoliai.
Rima ir Lukas nori ne tik šiaip sau gyventi kaime, bet ir užsiimti tuo, kuo turėtų užsiimti žmonės kaime. Auginti ožkas, jas melžti ir iš jų pieno daryti sūrius.
„Ar patinka melžti ožkas? Kaip kurias. Tešmenys jų skiriasi. Pvz., vieną malonu melžti, kitos ten dviem rankom turi kočiot, kol tą pieną išspaudi. Kitas reikia gaudyt“, – juokiasi Rima, dar dirbanti virtuvės šefe viename Birštono bare.
Jaunimas toliau nori plėsti žirgyną, kurio žirgai žmones gydytų hipoterapija ar tiesiog lankytojams aprodytų apylinkes.
„Pradėjau dirbti nuo 14 metų, kad užsidirbčiau pirmajai savo kumelei. Nuo to viskas ir prasidėjo. O paskutinis poniukas būtų išvažiavęs į mėsinę, bet man jo pagailo, nes jis jokių sveikatos problemų neturi, jis tiesiog buvo nereikalingas niekam“, – pasakoja gyvūnus labai mylintys Rima ir Lukas, gyvenantys Prienų rajone, Mediniškių kaime, netoli Jiezno.
Ved. Edvardas KubiliusWed, 21 Aug 2024
Podcasts semelhantes a Už Vilniaus
El Partidazo de COPE COPE
Herrera en COPE COPE
La Linterna COPE
Es la Mañana de Federico esRadio
La noche de Cuesta esRadio
Hondelatte Raconte Europe 1
Au Coeur du Crime Europe1
Affaires sensibles France Inter
LEGEND Guillaume Pley
El colegio invisible OndaCero
La Rosa de los Vientos OndaCero
Les grands dossiers de l'Histoire par Franck Ferrand Radio Classique
Espacio en blanco Radio Nacional
Enquêtes criminelles RTL
Entrez dans l'Histoire RTL
Le grand récit RTL
Les Grosses Têtes RTL
Les histoires incroyables de Pierre Bellemare RTL
L'Heure Du Crime RTL
El Larguero SER Podcast
SER Historia SER Podcast
Todo Concostrina SER Podcast
Un Libro Una Hora SER Podcast
HISTORIAS DE LA HISTORIA VIVA RADIO
