Lietuvių krikščionių bažnyčia

"Niekur Biblijoje nepasakyta, kad įtikėsi ir tikėkis, ir lauk visko. Ne. Tie, kurie pastatė taip Kristų, didelės dalies jau nebėra šalia. Nes tai viena iš priežasčių, kodėl pasipiktinama Dievu. Viena iš priežasčių: „Jis man nedavė. Man sakė, aš meldžiausi, aš pasninkavau, aš prašiau, aš šaukiausi, ir Jis nepadarė“. Ir mes girdim istorijas po istorijos. Bet mes ne ta Evangelija, kur Paulius skelbė, tikim."

"Mes gerai žinom Raštą, kiekvienoj situacijoj galim kažką pasakyti. Ir pradedam tiesiogine ta žodžio prasme daužyt žmonėms galvas su Biblija. Bet neidami koja į koją su Šventąja Dvasia, kuri priduoda tam žodžiui galią, nes be Šventosios Dvasios čia yra tik knyga, kuria mes galim manipuliuot."

"Kartais įvykus tam tikriem įvykiam arba neįvykus, mes nežinom, kodėl taip įvyko ar neįvyko. Palaiminti, kurie žinom, tada lengviau. Kai eini per išbandymus ir sužinai paskui, čia išbandymas buvo dėl to, kad... Ir tada galvoju, ačiū Dieve. Bet ne visada taip būna. Ir Kristus pats sako: „Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi“. Nes mes tik ten nuėję sužinosim atsakymą į daugelį klausimų, kodėl atsitiko taip, kodėl neatsitiko taip".

"Žinot, kas yra pragaras? Tai yra Dievo nebuvimas. Žinot, kas yra tamsa? Tai yra šviesos nebuvimas. Kas yra šaltis? Šilumos nebuvimas. Dievas yra meilė, Dievas yra šviesa, Dievas yra gyvybė. Ir nėra, kad Jis užpyko ir pasitraukė nuo tavęs. Žmonės renkasi, kur jie eis: ar į amžinybę su Dievu, ar į amžinybę be Dievo."

Į klaidžiamokslį įpuolęs žmogus paprastai cituoja Raštą, jį moka mintinai. Dažnai prie tokių žmonių jautiesi kvailesnis, nes ką pasakysi, jie iš karto vis Rašto vietą cituoja. Tik tu stovėdamas šalia jauti, kažkas negerai. Paskui pasižiūri į to žmogaus gyvenimą, tu matai, ten tiek žiaurumo, ten tiek kietumo, ten tiek šaltumo. Kai tu prisiartini arčiau prie žmogaus, ten šaltis dvelkia, ten mirtis dvelkia, bet labai teisus žmogus paprastai būna.

"Rezultatas ateina tada, kai mes nusprendžiam ir pasakom: „Aš nenoriu ten daugiau pasilikti.” Kaip sūnus palaidūnas aš nepasiliksiu ten su kiaulėmis, aš grįšiu pas Tėvą. Būsiu geras vyras, būsiu geras tėtis, būsiu geras žmogus, būsiu geras krikščionis. Bet tas pasikeitimas įvyksta per atgailą. Per atgailą ir pripažinimą."

"Jeigu tu pasiliksi, kaip šakelė prie Jo kaip kamieno, prisiklijavus visa savo širdimi, neišvengiamai tu neši vaisių Dievo šlovei. Būtinai. Tai bus Dievo Dvasios vaisius. Tu net nepastebėsi, kaip tavyje pradės kilti didelė meilė Dievui. Tu pradėsi Jį matyti visame kame, našta darysis lengvesnė, su nuodėme kovot bus nesunku."

"Kas tas valgis? Kas tai yra? Tai suvokimas gilus: „Dieve, be Tavęs aš neišgyvensiu. Man Tavo buvimo reikia. Ir aš vėl ateinu, man Tavo buvimo reikia“. Ir per dieną gal šimtą kartų bus taip. Stoviu darbe, kažkur, - „Dieve, man Tavęs reikia“.

"Jeigu jus atstūmė, jus atstūmė artimi, jus atstūmė šeima, Kristus ten buvo. Junkitės prie Jo jungo ir sakykit viską, kaip jūs jaučiatės, kur jūs esate, nes Jis ten buvo. Jis supras, Jis užjaus jus."

Akivaizdu, kad audros vyksta ir vyks. Bet aš tikiu, kad Dievas sako: „Va, toj audroj, toj audroj, tam chaose, kada viskas griūna, kai tu nežinai, nei į kairę, nei į dešinę, kur eit, kai tave spaudžia iš visų pusių, va toj audroj, atkreipk dėmesį, kur esi tu, kur esu Aš“. Nes kai kurie dalykai pasirodo būtent tik audrose.

Jeigu savo kasdieninė malda tik tokia: „Dieve, padaryk tą. Dieve, palaimink tą. Dieve, pasuk tą. Dieve, išgelbėk tą. Dieve, dabar parodyk tą, dabar padaryk aną, dabar duok man tą, dabar parūpink aną.“ Ir viskas. Tu esi Loto vietoj. Ir aš tau garantuoju, tu esi aklas.

Kai mes nesam budrūs, kai nežinom Dievo Žodžio ir negyvenam Dievo buvime, nesam pilni Dievo Dvasios, mus labai lengva apgauti.

Mes išmokstam girdėti Jo balsą, kada skaitom, meldžiamės, tuomet mes balsą Jo girdim.

Jeigu tu nori matyti vaisių - Kristaus apsireiškimą tavyje, tavo charakteryje, tavo gyvenime, reikės pasilikti Jame.

”Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis.” Todėl mums ne visada reikia suprast, kodėl tam tikri dalykai vyksta mūsų gyvenime. Mums ne visada reikia žinot, kodėl vyksta pasauly, kas vyksta. Mes neturim išsigąst, bet mums ne visada reikia suprast, mums reikia tikėt, kad Dievas žino, ką daro, kad Dievas žino, kodėl taip yra, kad Dievas niekada nepailsta ir nepavargsta.

"Kad ir kaip atrodytų kažkokie mūsų gyvenimo etapai sudėtingi, Jis pažadėjo, kad nesiliaus daręs mums gera. Nes Jo pažadai nesikeičia. Jis vakar buvo toks, šiandien yra toks ir rytoj bus toks. Mes esame to pažado dalininkai, mes esame to pažado paveldėtojai. Turbūt ne visada tas geras mums atrodo geras, dažnai tas geras yra skausmingas, bet jis yra geras. Todėl mūsų tikslas, paraginsiu, kad būtų žvilgsnis nukreiptas į Jį, mokymasis iš Jo ir pažinimas Jo."

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

Mes pašaukti tarnauti šiam pasauliui, bet nesusitepti juo ir neatsiriboti nuo pasaulio.

"Jeigu aš sakau: „Seku paskui Tave“, jeigu aš sakau: „Dieve, Tu esi mano Gelbėtojas ir Viešpats“, reiškia, čia jau ne aš svarbus, o tu, Dieve. Ko Tu nori mano gyvenime? Tu jau ant kryžiaus viską padarei, išgelbėdamas mane, dovanodamas man amžiną gyvenimą, išgelbėdamas mano sielą nuo pragaro ugnies, išlaisvindamas iš nuodėmių, Tu jau viską padarei, Tau nieko papildomai nereikia dėl manęs daryt, man viskas jau duota. O ką aš? Ko Tu iš manęs nori? Ką Tu nori, kad aš daryčiau? Kur Tu nori, kad aš eičiau?"

Sieloj yra visokių neišgydytų traumų. Ten dar tiek yra tamsos, įvykių nuo tavo vaikystės, ir viskas saugiai užrakinta, paslėpta nuo visų ir nuo Dievo. Ir Dievas maloningas, po truputį savo šviesa nori užeiti į visus tavo sielos kambarius. Dievas nori užeiti į visas vietas, ne tam, kad tave išgąsdintų ar pasmerktų. Jis mato tave kiaurai. Tu Jo niekuo nenustebinsi, Jis mato visas mintis, viską tavy. Jis nesibaisi, nesibjauri, Jis ne prieš tave, bet už tave. Jis ateina tik dėl vienos priežasties, kad išgydytų, išlaisvintų ir atstatytų. Ir ten, kur buvo mirtis ir tamsa, kad gyvenimas pradėtų tekėti iš dvasios į sielą.

Jokūbas rašo: „Išpažinkite vieni kietiems savo nusižengimus ir melskimės vieni už kitus, kad būtumėm išgydyti.“

"Jeigu tu prieš žmogų negali nusižemint, prisipažint, atsiprašyt, tuomet nesakyk, kad esi nuolankus prieš Dievą. Jeigu tu nuolankus prieš Dievą, Jis sudarys galimybes, kad parodytų tau, kurioj vietoj esi. "

Tu atsibudai ryte, o Dievas jau žinojo, ką tau teks patirti. Jis jau žino, kas bus šiandien. Mes nežinom. Kaip sužinot? Mes ir ateinam melstis, kad sužinotume. Kai mes meldžiamės, mes ateinam, nusižeminam Dievo buvime, per Jo auką. Ne dėl to, kad tu meldiesi, dėl to, kad Jis paaukojo save. Tu įeini į tą šventumą, į tą buvimą ir pradedi matyti, kas vyksta, iš ten pradeda kilt tikėjimo žodžiai, iš ten kyla tikėjimas, iš ten ateina išpažinimai, iš ten kyla veiksmai, kur tu žinai, į kurią pusę reikės eiti. Iš kur tu žinai? Nes Dievo Dvasia apreiškė tavo sielai, ir tu žinai. Bet kad tai įvyktų, turi nusižemint, turi ateit ir šauktis Jo vardo: „Dieve, o kas vyksta čia? Aš klausau, Tu mane vesk.“

Atgimimo metu, kada tu susitaikai su Dievu per Kristų Jėzų, tavo siela iš karto nepasikeičia. Mūsų dvasia atgimsta, bet siela nepasikeičia atgimimo metu. Nuo atgimimo pradžios, nuo tos pirmos dienos, kai susitaikei su Dievu per Kristų Jėzų, prasideda sielos skaistinimas.

Vyro tapatybė neturi būti paveikta žmonos, vaikų, darbdavio, kažkokių įvykių, kurie vyksta vyro gyvenime. Vyras turi žinoti, kas jis yra Dieve.

Dvasinis žmogus mumyse užgimsta tik tada, kai mūsų siela susitaiko su Dievu per Kristų Jėzų. Iki to ji yra mirus, ji negyva.

"Noriu labai sudėti kaip pamatą šitoj vietoj, kad nešokinėtume, tiesiog nešvaistytume laiko mąstydami, tai kur čia Dievas, kur čia aš, ką čia man reik atlikti, kad Dievas būtų arčiau? Nieko tau nereik atlikti. Jis jau viską atliko. Tau dabar tereikia Jį sekti ir pasiimti viską, ką Jis atliko."

"Mūsų užsispyrimas „pagal mane“ ir dar pasakysiu „krikščioniškas“ užsispyrimas, kur mes meldžiamės ir žinom, kaip turi būt, ir mes Dievui pasakom eilutes ir iš eilės punktus nurodom, kaip Jis turėtų padaryt. Tas mūsų vidinis užsispyrimas,- "Aš žinau, kaip turi būt". Tas negebėjimas nusileist vyrui, žmonai, vieni kitiems, vadovui kažkokiam, broliui, sesei – „Aš turiu būt teisus, pagal mane“. Ir man aiškiai Dievas parodė: „Vilma, tai burtininkavimas.“ "

Kada tu esi kančioj, yra du keliai: pirmasis – pasipiktint ir žiūrėt, kas gausis, o antrasis – ateit pas Dievą ir sakyt: „Ok, here I am. Visas toks, koks esu. Taip, man skauda, Dieve. Taip, aš nesuprantu. Aš galvoju, net su tokia emocija atėjimas pas Dievą ir pasakymas: „Aš nesuprantu“ yra „most welcome“, labiausiai laukiamas.

"Biblijoje yra tokia vieta, kur sakoma, mes galim sudeginti savo sąžinę, užmigdyti dvasią, gimusią iš aukšto, mes galime, nepaklusdami, priešindamiesi Tiesos dvasiai, kuri vėl ir vėl beldžia."

Kai kovoji dvasinę kovą, per tą kūniškumą dažnai ateina tokios netikėjimo mintys: „Nieko nebus. Ką tu čia darai? Ai, čia nesąmonė.“ Velnias naudoja tiktai mūsų kūniškumą. Jis negali prieiti prie tavo dvasios. Tavo dvasia yra paslėpta Dvasioj Šventoj, ji saugi. Bet velnias prieina per tavo nenukryžiuotą kūną ir jis meluoja. Jis negali tavęs fiziškai sustabdyt, jis meluos, jis kalbės tau, ir jeigu tu nekryžiuoji savo kūniškumo, tu priimsi tą melą vėl, ir vėl. Nes tu taip jautiesi, nes tau taip atrodo."

"Jeigu tik bandysi savo teisumu, savo gerais darbais ar savo pasirodymais bandyti artintis prie Dievo, dangus bus švininis, jis neatsidarys. Mes gyvi ir priimtini, išgelbėti ir stiprūs, tik dėl to, kad Kristus mirė už mus. Dangus atidarytas tik dėl to. "

Kai tau ateina į galvą mintis kažkokia, kažkur kritikuoti ar kažką daryti. Sustok, paklausk: „Ką aš dabar darysiu? Ką aš sėju? Ar aš noriu tų vaisių, kuriuos būtinai turėsiu valgyt ryt, poryt ir kitą dieną? Ar aš noriu pradėt tą karą? Ar aš noriu elgtis su šituo žmogum skaudinant?“ Ir mes nepraslysim, mes gausim atgal. Daugybė atsiprašymų prasideda, kai mes užmirštam, kad vis dėlto, galiausiai, už viską mes atsiskaitysim Dievo akivaizdoj. Kad viskas turi pabaigą, kad jeigu šitą sėklą įdėjai, ji neš vaisių.

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

"Pažinti Dievo balsą, girdėti, ką Jis kalba tau ir kitam per tave, be rizikos suklysti praktiškai neįmanoma."

"Ir labai dažnai mes savo gyvenimuose, turbūt, galime tai pamatyti, kai mes Dievui atnešam trupinius. Ir Dievas tikisi iš mūsų geriausio. Dievas laukia iš mūsų geriausio. Ir aš nekalbu dabar apie tą fizinę auką, yra ir ta dalis, bet aš kalbu apie mūsų poziciją. Kodėl Abelis atnešė? Todėl kad jis norėjo išreikšti savo tikėjimą, kad Jis yra Dievas, kad aš noriu pašlovint Tave, nes dėl Tavęs aš esu. Ir todėl jis atnešė visa geriausia, ką jis turėjo, visa brangiausia, ką jis turėjo. Ir Dievas, aš net nemanau, kad dėl avių ar ožkų priėmė jo auką, bet dėl jo širdies pozicijos, su kokia pozicija jis tą padarė. Ir ne tai, kiek mes tų darbų Dievui atnešam, bet kokia širdim mes bent mažą darbą padarom, tai yra svarbu."

Jūs susidursit su tam tikrais dalykais, kurie nepatiks, skaudūs, kartais atrodo, „Kodėl iš viso aš gyvenu, kodėl man reikia tai patirt?“ Ir Dievas to neslepia, Jis neslepia, kad to nebus. Bet aš ką matau šitoj vietoj, kad, sako Dievas, „Jo, tu eisi per tuos sezonus. Tavo gyvenime bus tam tikros aukštumos, tam tikros žemumos, bet tu esi daugiau nei nugalėtojas toj vietoj.“

"Pati iš savęs materiali gerovė, tas svaras nei piktas, nei geras, mes nusprendžiam, kas su juo bus. Bet kadangi mūsų širdys vis dar piktos dažną kartą, kadangi mūsų matymas dažną kartą būna pasaulietinis, tai tampa pražūtim ir pinklėm, o ne palaiminimu dažną kartą, bet antrankiais, kurie suriša mus, kurie sukausto mus, kurie pradeda žlugdyti. Ir Dievui rūpi. Kas? Rūpi tu pats. Rūpi tavo širdis. O po to visa kita, ko reikia, Jis sako: „Aš pridėsiu. Jeigu reiks kažko, Aš duosiu.“

"Išmintis - mokėjimas pritaikyti tai, ką žinai, tai, ką turi, praktiškai konkrečioj, realioj gyvenimo situacijoj."

" jeigu ari žemę, turi koncentruotis į priekį. Susirandi vieną tašką, pradedi nuo vidurio, susirandi tašką, ar ten akmuo, ar tvora, ar ten medis, ir nenuleidi akių nuo to taško. Ir tada tavo pirmoji vaga bus tiesi ir visos kitos bus lengviau daromos, nes tu jau seki pagal padarytą. Ir jeigu tik pradedi žiūrėti atgal, tos vagos pradeda kraipytis, ir net jeigu pradedi žiūrėti į patį plūgą, kas vyksta, vagos pradeda kraipytis."

"Neprisitaikykite prie šio pasaulio, arba kitaip, nemąstykite apie dalykus visus, kuriuos turite, taip, kaip pasaulis mąsto ir mato. Bet pasikeiskit, atnaujindami savo protą, reiškia savo mąstymą, savo požiūrį į tuos pačius dalykus pagal tai, kaip Biblija mokina, pagal tai, kaip Dievo Žodis mokina. Tik tokiu būdu galėsi suprasti, arba pradėti suprasti, kas iš tikrųjų yra dvasinis gyvenimas."

"Kai Dievas kalba, labai dažnai mes galim atsirasti toje vietoje, kur sakom: „Jo, jo, žinau.“ Ir „pramisinsim“. Nes tas žinojimas, „Aš žinau“, atveda į krikščionybę, kuri iš tikrųjų yra ne krikščionybė, tai yra religija, kur savom jėgom: „Aš žinau, kaip padaryti geriau; aš žinau, kaip būti geru krikščioniu“. "

"Jeigu mes norim būt pasaulio draugai, mes nebūsim Dievo draugais."

"Mes ir esam tie, kurie turim atnešt šviesą į tamsias vietas, kad kuo mažiau tamsos būtų. Nes kai šviesa nešviečia, ten viskas dauginasi ir labai greitai dauginasi. Ir jeigu tik nesužiūrėk, nesutvarkyk, nenuplauk, paskui taip sudėtinga visa tą yra daryt. "

"Iš vis turėtų būti kaip lakmusas pergalės arba nepergalės: kažkas įvyko gero ar blogo, bet ką padarė tai mano širdžiai? Ar aš esu arčiau Jo, ar aš esu toliau nuo Jo. Taip turėtumėt matyti savo pergales. Nesvarbu, ar čia blogas, ar geras, juk ne ant šitos žemės mes pašaukti gyventi ir ne čia karalystę statyt. Ji gali būt visokia, ji gali būt labai gerai, ji gali būt labai blogai. Bet esmė, kur aš, ar aš priartėjau, ar atitolau ir aš žinau, koks tada mano liudijimas. Jeigu aš atitolau, padėk man Viešpatie. Nesvarbu, kad labai geri dalykai vyksta, aš einu ne ten, mano širdis tolsta nuo tavęs, aš esu dideliam pavojui arba, atvirkščiai, gali būt netgi blogi dalykai, bet gali būt ir geri dalykai ir aš artėju prie Jo, mano širdis minkštėja."

"Tu gali sakyt: "Aš nieko negarbinu", bet taip negali būt, tu kažką garbini."

"Dvasios krikštas nebūtinai reiškia pripildymas. Bet pripildymas Šventosios Dvasios dažniausiai pasireiškia kažkokiais veiksniais. Čia matom, kad jie pradėjo kalbėti kitom kalbom, kitoj vietoj skaitysim irgi pamatysim, kad jie pradėjo pamokslauti, drąsiai pamokslauti, nes Šventoji Dvasia davė, ką jiems sakyti. Ir, sakykim, iš mūsų to krikšto nieks negali atimti, bet be pripildymo, mes nesame ta jėga, apie kurią Darius kalbėjo, mes neturim tos jėgos, kai mes kalbam. Mes neturim tos jėgos, kai mes dalinamės žodžiu. Mes neturim tos jėgos, kai mes liudijam kažkam Kristų."

"Kol tu neturi Šventosios Dvasios savyje, tu nesuprasi Raštų. Tu būsi vienas iš Dievo priešininkų ."

"Tu negali džiaugtis kitų pergalėm. Tu negali. Kodėl? Nes kitų pergalė tarytum įrodo, kad tu esi ne toks geras. Kad tu esi prastesnis, jog su tavim kažkas ne taip."

"Bet į tave žiūrėdamas Dievas sako: „Mano rankomis sukurtas kūrinys, kurį Aš myliu, žaviuosi, ieškau, Aš atiduosiu savo Sūnų, kad jį tik turėčiau.“ Tai yra Kristaus, Dievo žvilgsnis į tave, bažnyčia. Niekada tai nepasikeitė."

"Labai teisingi pamąstymai, kas tu man? Dievas? Ar tu žinai mano kelią, kaip man nueiti į mano dvasingumą, moterie? Ar tu žinai, kas mano širdy vyksta? Ar tu tikrai ištyrei mano gelmes ir supranti, su kuo aš susiduriu šiandien? Tu teisi kaip žmogus, tu tiesiog matai mano išorę. Matai gal kažkokį nepriteklių mano ir bandai iš savo kontrolės, iš savo baimės sukišti mane į kažkokį tą takelį, stumti mane. Nepavyks. Aš esu žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, kaip ir tu. Aš ir tu, mes esame sukurti laisvei. "

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

"Išgelbėjimas – tai malonė per tikėjimą, taip? Ne darbais, joks žmogus pats to negali pasiimti."

"Dievo Sūnaus neatsiuntė vien dėl to, kad atsakytų į visus tavo poreikius, kad gautum batus, kokių nori, žmoną, kokia patinka, darbas, kokį svajoji. Čia yra geri dalykai, bet Jis ne dėl to ant kryžiaus mirė, Jis ne dėl to savo kraują praliejo, Jis ne dėl to kentėjo ir buvo pažemintas bei atmestas."

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

"Kada mes atidarom savo širdį Dievui, velnio darbai išgaruoja akimirksniu."

"Tikras prabudimas, tikras reikalas. Pirmas dalykas, jis neapsieina be atgailos. Kai tu sakai, mano senas gyvenimas, aš nebenoriu ten. Mano seni įpročiai, aš nebenoriu jų. Taip, dar vis mane traukia, bet Dieve, aš nebenoriu."

"Ir tu girdi tas maldas: „Dieve, Tu tik atstatyk mano šeimą ir aš Tau tarnausiu.“ Niekur tu netarnausi. Aš tau sakau: „Niekur tu netarnausi.“ Tu dar labiau įtvirtinsi savo stabą, ir Dievas to neleis. Supranti, tu netarnausi. „Dieve, tik leisk man įstoti į ten, į tuos mokslus ir aš Tau tarnausiu. Dieve, tik leisk, kad tas pasisektų, tas biznis ir aš Tau tarnausiu“. Na, nemeluokit sau. Jeigu tu negali tarnauti Dievui, kai neturi to, tu netarnausi niekada. Ir čia kalbam apie tavo širdį, apie tavo sielą, apie tavo amžinybę. Kas iš tų daiktų, kurių tu vis tiek nenusineši. Kas iš tų pasiekimų, kur žmonės pamirš, numirsi, tavęs neliko, ir nieko, jokių pasiekimų neliko. Ar verta? Jeigu tai ateis pridėtoj formoj, tebūnie, bet jeigu neateis, būk laisvas ir turi būt laisvas."

"Mes visi krentam ir keliamės. Kada yra sąmoningi veiksmai, kur tu žinai, ką darai, bet tu vis tiek darai. Kas nutinka tuomet? Tavo širdis po truputį pradeda kietėti ir tu pradedi atsitraukti. Dievas nepasitraukia nuo tavęs, Jis ištikimas, Jis sako: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“.

"Išdidumas yra kaip dvasia, kuri apakina žmogų. Ji užslenka, tarsi kaip įveda tą žmogų į tam tikrą iliuzijų pasaulį."

"Jeigu mes nesugebam atrasti Dievo savo skausme, mes nesugebam atrasti Dievo chaose, bus labai sunku Jį atrasti ir džiaugsme."

"Neužtenka tik patirti brangią Dievo meilę. Yra be galo svarbu turėti šventos Dievo baimės apreiškimą. Lygiai taip pat, kaip ir meilės apreiškimą. Be to niekas nenueis iki galo."

"Jėzus vaikščiojo ganydamas žmogų. Ir jeigu tas žmogus tau visiškai nerūpi, tai nevaizduok sau, kad Dievas tau apie jį kalba."

"Dievas, kai kūrė žmogų, Jis pirmiausia jį kūrė būti. Būti žmogum, būti su Dievu, būti vienas su kitu. Ir jeigu žmogus nemoka būti, jis jokiais būdais negalės tikėjimu eiti."

"Žmonės, kurie gyvena su Dievu, jie jau turi apdovanojimą, jie jau turi viską, ko jiems reikia, jie jau yra apdovanoti visom dovanom, visais palaiminimais. Jie jau turi esmę, jau jiems nebereikia galvoti, kas bus, nes Jis jau žino, kas bus. Galiausiai, kas bus, tu pamatysi Kristų veidas į veidą, štai kas bus."

„Aš nesitrauksiu nuo Tavo kojų, nes aš žinau, kad Tu man laisvę davei, ir ji ateina. Aš nesiruošiu likusį gyvenimą pasilikti šitoj baimėj, ir kad velnias mane tampytų už tų virvučių visą gyvenimą.“ Ne, ne dėl to Tu ant kryžiaus mirei. Bet tu ateini toks, koks esi ir lauki iš Jo, tu pasitiki, Jis kažkaip suveiks. Kaip? Tu papasakosi.

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

"Faktai nėra tiesa. Faktai keičiasi. Tiesa nesikeičia. Ir aš manau, kad žmogus yra pasiklydęs. Jis labai dažnai sumaišo, kas yra faktas, o kas yra tiesa. Ir kaip krikščionys, jeigu mes žinom, kad Dievo Žodis yra tiesa, kodėl mes dažnai paimam faktus, pastatom virš tiesos?"

"Negavai to, ko norėjai, ko Dievo prašei, ir užpykai, uždarei duris, uždarei širdį Dievui. Ir mes žaidžiam tokius žaidimus pavojingus. Galiausiai mes gausim tai, ko trokšta mūsų širdis. Klausimas toks: ko trokšta tavo širdis šiandien? "

"Ten kur Dievo šlovinimas iš tiesų yra ir Jo buvimas pripildo erdvę, žmogus suvokia, kad jis yra nusidėjėlis. "

"Kryžiaus savo gyvenime per visą parą negali nusiimt nuo savo kupros. Ryte ir naktį, dieną ir vakare turi būti pasiruošęs nešti savo kryžių. Kryžių? Ką reškia? Sako, jie nukryžiavo savo tuos geidulius, savo norus, savo pasaulietiškumą, savo pasipūtimą, savo įsivaizdavimus, savo tą neklusnumą, savo tuos užsispyrimus visus, savo tą bjaurų kūniškumą, kuris yra mirtinas mums, jis naštas mums sukelia."

"Brangieji, neskubėkit žmonių vesti melstis atgailos malda. Mes niekur nematom Biblijoj "kuo greičiau". Mūsų dalis yra skelbti tikrą Evangeliją, tikrą, nepagrąžintą."

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

"Yra gyvenimo sritys, kur tu privalai kontroliuoti dalykus, bet yra dalys, kur tu jokiais būdais nesukontroliuosi. Dažniausiai kas įvyksta? Mes, tikintys žmonės, prisiimam dažną kartą atsakomybę arba bandom sukontroliuoti tai, ko mes sukontroliuoti negalime, to pasekoje, pradeda kilti baimė, nerimas, įtampa, galiausiai paranoja, galiausiai pradedame daryti labai kvailus sprendimus. Iš ko? Iš baimės. "

"Neužtenka vien tik ateiti čia ir klausytis, ir valgyti jau suvirškintą maistą, kurį pateikia pamokslininkas. Neužtenka. Jeigu jūs tikitės, kad jūs tikrai visą kelionę praeisit. Na vėlgi, sakau, duok Dieve, tebūnie, laiminu jus ir tikrai praeikit tą kelionę. Bet aš matau kitą tendenciją Rašte: jeigu jūs gavojat, kad pasimaitinsit Vilmos pamokslais, pasimaitinsit mano ar kažkieno kito, Youtube pamokslininkais, kad ir pačiais geriausiais, „guys“, nepaeis. Neužteks to maisto, galiausiai."

"Yra gyvenimo sritys, kur tu privalai kontroliuoti dalykus, bet yra dalys, kur tu jokiais būdais nesukontroliuosi. Dažniausiai kas įvyksta? Mes, tikintys žmonės, prisiimam dažną kartą atsakomybę arba bandom sukontroliuoti tai, ko mes sukontroliuoti negalime, to pasekoje, pradeda kilti baimė, nerimas, įtampa, galiausiai paranoja, galiausiai pradedame daryti labai kvailus sprendimus. Iš ko? Iš baimės. "

"Mes pilni iliuzijų. Ir kuo anksčiau jos griūna, brangieji, tuo greičiau ateina laisvė. Žinot, nuo ko? Nuo pačio tavęs. Nebūk išmintingas savo akyse, nustok įsivaizduoti, kaip tavo gyvenimas turi atrodyti."

"Situacija ateina į tavo gyvenimą, tu joje sudalyvauji, tu judi pirmyn. Ir problema yra ta, kad mes pasiliekam situacijose, kurios yra tikros. kai mes pasiliekam jausmuose, kurie yra tikri, mes užsidarom savyje, ir ten ima vykti dalykai. Aš taip įvardinu, kad mes tokiu būdu atidarom duris tamsai veikti mumyse. Skausmas, kuris yra natūralus dalykas, kuris tiesiog atėjo, nes tau skauda dėl kažko, kuomet jis apsigyvena tavyje, jis tampa tuo nelegalu. Nelegalu, kuriam tu tarsi išrašei tą leidimą tavyje gyvent, nors tu esi laisvas Kristuje. Tavyje turi gyvent Dievo Dvasia, Dievo laisvės Dvasia, Dievo meilės Dvasia, bet kada tu pasilieki skausme, kuomet tu pasilieki toje situacijoj, tu ją išgyveni vėl ir vėl, tai tiesiog jinai tavyje apsigyvena, tie jausmai tavyje apsigyvena, jie sukuria tas vadinamas tvirtoves."

"Kad eitumei su Dievu, tu pirmiausia turėsi pasirinkti tarp Dievo ir Mamonos."

"Jeigu tu įtikėjai Kristumi, jeigu tu priėmei Jo teikiamą laisvę, tu turėtum būti laisvas. Bet jeigu tu toliau nuodėmiauji, jeigu toliau neseki Kristaus mokymu - tu esi nuodėmės vergas."

"Jeigu iš tikrųjų Dievas įdėjo į tave kažkokias svajones, žinot, koks procesas bus? Visų pirma tu joms turėsi numirti. Tai reiškia: „Ar bus, ar nebus, Tėve, aš šlovinsiu Tave. Nori padaryti, tai padarysi; nenori, nereikia man“. Štai tuomet tu - laisvas."

"Tu gali laimėti visą pasaulį, bet pražudyti savo sielą. Kur? Pragare. Na ir kas ta tavo trumpalaikė sėkmė, sužibėjęs vardas ir sąskaitoj daug pinigų. Na ir kas? Jeigu tai neatėjo, kaip pridėta iš Dievo, tai vargas tau. Tai gali būti pinklės "number one", vieną dieną suvalgančios tave. Nereikia to."

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

Savo kasdienybėj turėtume turėti tokį dvasinį tikslą – „Dieve, kasdien panašėti į Tave“. Tai reiškia, darbe aš noriu dirbt kaip Dievui, aš noriu mokytis nueiti ekstra mylią, net jeigu darbdavys manęs net nepaprašė, aš galiu padaryti ekstra, Dieve, darysiu, kaip dėl Tavęs.

"Tu nebesi vienas. Tu nebesi vienas tamsoj. Tu nebesi vienas šitam pasauly. Kristus su savo Tėvu, savo Dvasia gyvena tavyje."

"Jeigu mūsų širdis nėra pasikreipusi į Dievo ieškojimą, nepasikreipusi į tokį: „Dieve, kiekvieną dieną Tu naujas, apreikš man šiandien kažką naujai.“ Tu be galo greit gali užkietinti savo širdį."

Laikas su Dievu, vienutė, malda, reflektavimas ties Dievo žodžiu, jis tampa kaip tie greiti pusryčiai, kur tiesiog tam nėra laiko.

Žmogus, kuris neatleidžia, paprastai turės tokius simptomus: nepatiklumas, atsiskyrimas, kritika, kandumas, priekabiavimai, kurie paskui net įpročiu jau gali tapti.

"Jeigu nenori pasišvęsti iki galo, tai ir laikyk savo seksą sau. Jeigu nenori pasišvęst šeimoj, tai tavo seksas turi būt padėtas ant lentynos, nes seksas yra duotas sandorai, santuokai, šventumui, ištikimybei ir tyrumui. Ir aš žinau, kad nei vienam iš mūsų nepatinka tai girdėt, bet taip yra. Taip Biblija moko, ji niekada nepakeis to. "

Mes galim bėgti nuo savo įpročių, kur Dievas nori juos šiek tiek keisti, Jis nori dirbt su tuo. Mes galim bėgt į savo slėptuvę: „Dieve, ne ne ne, aš nenoriu, aš nenoriu, kad tai pasikeistų.“ Nors iš tikrųjų meldžiuosi, noriu, prašau: „Dieve pakeisk mano tą ir aną“.

"Biblija sako: „Dievo baimė yra išminties pradžia.“ O kas yra Dievo baimė? Sako, nekęsti pikto. Jeigu Dievas nekenčia paleistuvystės, tu nekenti paleistuvystės. Jeigu Dievas nekenčia melo, tu nekenti melo. Jeigu Dievas nekenčia užsispyrimo, tu nekenti užsispyrimo. Tai yra susivienijimas su Kristaus širdim. Jeigu Jis vadina blogiu, tu vadini blogiu."

"Jūs ir aš esam supuvę, iki pamatų supuvę, nusidėjėliai, verti pragaro ugnies amžiams, nuodėmės subjauroti, negražūs, šlykštūs. Tai, ką nuodėmė padarė. Bet Kristus atsisakė taip matyt. Jis matė tą pradinį planą ir Jisai padarė tai, ką padarė. Jis yra meilė, Jis gali mylėti patį bjauriausią reiškinį, Jis gali paimti tą bjaurų ančiuką ir savo meile išnešiot jį, ir Jo meilėje mes tampam Jo grožiu."

"Kai skelbiam Evangeliją, žadėkim tiktai, ką Dievas pažadėjo: „Jis išgelbės tavo sielą nuo pragaro ugnies per Kristų Jėzų ir bus arti. Amžiams.“ O kaip tavo gyvenimas iš išorės pasirodys, aš nežinau ir tu nežinai."

Kai mes patiriame sunkumus, nebijokim, bet paklauskime pirma: „Kas vyksta? Dėl ko aš čia?“

"Žmonės apgaunami, nėra tokio reiškinio kaip malonė arba ramybė be atgailos. Nėra tokio reiškinio kaip Dievo artumas ir prisilietimas be atgailos. "

Gyvenam puolusio žmogaus gyvenimą, turim Adomo prigimtį, nuodėmės prigimtį, ir Senasis Testamentas parodo mums, kad mes negabūs nugalėt nuodėmės, mes negabūs gyvent šventai be Kristaus aukos.

"Tose situacijose, kuomet lipsit į kalną, kuomet nerasit atsakymų, kas ir kodėl. Užuot susitelkę į tą negatyvą, į tą problemą, pabandykit iškelt sau klausimus. Pirmiausia sustokit, išgirskit, prisiminkit, patikėkit ir paklauskite: „Dieve, ką Tu darai? Ką Tu darai mano gyvenime? Kaip Tu mokini mane per tą žmogų ?"