Magiška muzika

Belgija jau nuo seno garsėjo kaip gilių meninių ir muzikinių tradicijų skrynia, kur daugelis kūrusiųjų derino sveiką meistriškumą, vaizduotę ir pankišką požiūrį. Turbūt ne veltui ši šalis tapo ir lopšiu šiais laikais pogrindinėje šokių muzikos scenoje atgimimą patiriančiai EBM - Elektroninei body arba kūno muzikai. Ir nors šį pavadinimą pirmąkart pavartojo Ralphas Hutteris iš „Kraftwerk“, greitai ji nusavino ir puikiai pritaikė Belgijos sunkiosios (tam metui) elektronikos kolektyvai, apie kuriuos ir šiame epizode: cyberpunkiški Front 242, singlų galybes išleidę iki kol pasiekė „Wax Trax“ įrašus „A Split Second“, industriniai ir šiek tiek apokaliptiniai „The Klinik“ bei žaismingesni „The Neon Judgement“. EBM grupių buvo ir kitose šalyse, tačiau ne vienas šios muzikos gerbėjas sutiks, kad šis stilius, būtent toks, koks yra, negalėjo susiformuoti niekur kitur, kaip tik Belgijoje.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Grįžtame iš ekspedicijos po Meksikos devintojo dešimtmečio tribalistinį ir kosminį garsyną ir klausomės post-roko - muzikos, grojamos ne roko stiliuje su roko grupės sąstato instrumentais. Įkvėpti tokių grupių kaip senesnėse „Magiškos muzikos“ laidose nuskambėjusių „Neu!“, „Public Image Ltd.“, „This Heat“ ir kitų - savo 1988 kelią šiam skambesiui davė synth-pop'ą pabodę kurti „Talk Talk“ su savo legendiniu albumu „Spirit of Eden“, o netrukus šiais muzikiniais keliais pasekė ir kiti. Nors stylius sužydėjo paskutiniojo XX a. dešimtmečio eigoje su tokiomis grupėmis kaip „Tortoise“ ir „Godspeed You! Black Emperor“, kurie irgi nuskambės šiame epizode, jų pradininkų garbei ir Mark Hollis atminimui laida rado sau vietą būtent čia. Atsiloškite ir tebūnie post-rokas.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Antroji diptiko apie psichodelinės etno-eksperimentus aštuoniasdešimtųjų Meksikoje. Šioje dalyje klausomės tokių grupių ir kūrėjų kaip avant-progiškų „Decibel“, Paukščių taku skriejusių kosminių Carlos Alvarado su „Via Lactea“, „Vistas Fijas“ ir su „Coil“ spėjusių pakolaboruoti „Ford Proco“.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Šioje laidoje susipažįstame su meksikiečių psichodeline, eksperimentine, avangardine muzika.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Po Velykų ir šventinio joms skirto grojaraščio „Magiška muzika“ grįžta įprastu ritmu ir pasakoja apie visokias retesnes XX amžiaus muzikos kertes. Štai ir šįkart - apie vadinamąjį „Outsider music“ reiškinį. Nors „Outsider'ių" muzika egzistavo dar prieš rašytinę istoriją, toks žanras buvo pripažintas tik sužydėjus garso atkūrimui ir muzikos mainų tinklams. Muzikos žurnalistas Irwinas Chusidas 1996 m. „Tower Records“ leidiniui „Pulse!“ skirtame straipsnyje išsireiškė šitaip:
„...yra daugybė „netyčinių renegatų“, atlikėjų, kurie nesuvokia sąmoningai to, ką kuria. Jiems atrodo, kad tai, ką jie daro, yra „normalu“. Ir nepaisant menkų pajamų ir varganų įrašų pardavimų, jie džiaugiasi, kad dirba tą patį darbą kaip Celine Dion ir Andrew Lloydas Webberis. Jų vokalai plaukioja, ritmas klūpinėja. Jų instrumentinis meistriškumas gali pasirodyti juokingai nekompetentingas. Jie gauna mažai arba visai negauna komercinio radijo eterio, jų sekėjų skaičius ribotas, o tikimybė sulaukti sėkmės yra maždaug tokia pati, kaip oposumo tikimybė saugiai perbėgti šešių juostų greitkeliu. Outsider'iams dažniausiai trūksta savimonės. Jie nelaužo taisyklių, nes nežino, kad taisyklės apskritai egzistuoja.“ Geriau ir nepaaiškinsi. Laida, kurioje nenuskambės daugybė outsider'ių, bet - pradedant nuo dar prieš antrąjį Pasaulinį karą gimusių gatvės džiazistu Moondog, paminint pamišusį deimantėlį Sydą Barrettą ir jo laikmečio kolegą Alexanderį „Skipą“ Spence'ą, eteriškąją Space Lady, bei Beck'o didžiausius įkvepėjus Danielį Johnstoną ir Gary Wilsoną.


Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

“Magiška muzika” - vėl šventinė! Proginis alternatyvus grojaraštis besisukantis apie vienaip ar kitaip su Velykomis susijusiomis ar jas cituojančiomis temomis. Paklausykite ir įsitikinsite! Grojaraštis:

Holger Czukay - Blessed Easter
The Associates - Tell Me Easter’s on Friday
David Bowie - Lazarus
Talk Talk - Ascencion Day
The Blue Nile - Easter Parade
The Future Sound of London - Eggshell
XTC - Easter Theater
Francis Bebey - Easter
Nick Cave and the Bad Seeds - Dig, Lazarus, Dig!!!
The Stone Roses - I Am the Resurrection
Cat Stevens - Morning Has Broken

Ved. Egle Naujokaitytė

Antroji dipticho dalis apie 9-ojo dešimtmečio Belgijos avantgardinę ir pogrindinę muziką ir žadėtoji Sintetinė pusė. Minimalistinės sintezatorinės muzikos klasika kaip „Twilight Ritual“ bei „Autumn“, pirmasis vėliau išpopuliarėjusių „Elisa Waut“ albumas, visiškai pogrindiniai „Tangible Joy“ ir įvairūs Alain'o Neffe projektai, tokie kaip pagal Herbert'o „Kopą“ pasivadinę „Bene Gesserit“. Pirmosios, „Organiškosios“ dalies, klausytis mediatekoje.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Tęsiasi avangardinės ir pogrindinės muzikos diptichų serija - ir po prieš porą savaičiu nuskambėjusių „Šviesiosios“ ir „Tamsiosios“ Italijos muzikos dalių, šiai dienai keliamės į Belgiją, kuri, nors ir mažytė, muzikine prasme visada turėjo pasiūlyti ne tik novatoriškų idėjų, nepriklausomų, bet puikiai funkcionuojančių įrašų kompanijų bei eksperimentuoti ir muzikos ribas bandyti nevengiančių muzikantų. Tokių šokių muzikos stilių kaip New Beat ir EBM tėvynė taip pat ši šalis, tačiau kol kas juos Eglė palieka ateičiai ir vėl nardo po neišsiamiamus pogrindžio klodus: šioje laidoje, „Organiškoje“ jos pusėje (kitą savaitę, žinoma, laukia ir „Sintetinė“), pristato ir leidžia „Crammed Discs“ įkūrėjus, lotyniškus ritmus bei džiazo garsus su įprastesne europietiškai ausiai maišiusius „Aksak Maboul“, abu muzikanto, architekto bei vizualiojo menininko Jan van den Broeke etiudinius kūdikius „The Misz“ bei „Absent Music“, paslaptinguosius švelnaus skambesio, bet tamsių užmačių „Adult Fantasies“ ir „48 Cameras“ - kone tarpdisciplininį muzikinį kolektyva su nuolat kintančiais nariais, pasivadinusį pagal Jim'o Morrison'o eilėraštį.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

„Jei grupės sudėtyje aš ir tavo močiutė prie būgnelių - tai jau „The Fall“ “ - anot paties šios laidos pagrindinio herojaus Mark E. Smith'o, pagal Albert'o Camus kūrinį „Krytis“ pasivadinusios Mančesterio grupės lyderio, įkūrėjo ir eksperimentinių poezijos tekstų kūrėjo. Šią kovo 5 šiam tikrai neeliniam alternatyviosios muzikos vardui būtų sukakę 68, tačiau šį pasaulį jis paliko dar prieš ketverius metus. Apie „The Fall“ „Magiškoje muzikoje“ užsiminta ne kartą, bet vis ne pakankamai - grupė, kuri išleidusi per 50 singlų, 34 studijinius albumus ir dar apie 50 gyvo garso, savita logika ir skambesiu gyvavusi dar nuo septyniasdešimtųjų galo ir tapusi John'o Peel'o mėgstamiausia grupe, kuri, jo žodžiais: „Skambėdavo visad taip pat, bet visad kitaip“ tikrai pagaliau nusipelnė savo valandos. Nepakartojamas, kiek bauginantis pasaulis pagal Mark E. Smith ir „The Fall“.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Antroji dipticho apie Italijos pogrindžio muziką - kiek tamsesnių tonų: naujoji banga, dada nuotaikos ir „pasidaryk pats“ estetika, savadarbė elektronika ir industrinės vizijos. Nuo apskritai vienos svarbiausių kultinių Italijos grupių Milano dueto Chrisma, atšiaurių šiuolaikinio gyvenimo grimasų įgarsintojų „The Tapes“ iki sintezatorinių „Victrola“, „DsordDNE“ bei naujam gyvenimui neseniai prisikėlusių „Ruins“.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Devinto dešimtmečio eigoje Italijos pogrindinė ir eksperimentinė scena pilna įdomybių: nuo sekvencinių ritmų, įkvėptų akademinio minimalizmo su egzotizmo potepiais, iki ambientinių erdvių, iki poetiškų eksperimentų, kurių neįmanoma priskirti jokiam aiškiam muzikiniam stiliui... Tai - šviesioji italų avangardo pusė, apie ją ir šioje „Magiškoje muzikoje“, o kitą savaitę laukia ir tamsioji. Šįkart su architektu ir audiovizualininku Riccardo Sinigaglia, geru Franco Batiatto draugu ir viršelių autoriumi Francesco Messina, ketvirtojo pasaulio keliais ėjusiais Roberto Musci ir Giovanni Venosta, melancholišku romantiku Gigi Masin bei trio The Doubling Riders.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Magiška muzika. Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk Alternatyvi muzika iš skirtingų pasaulio kraštų.

Naujasis „Magiškos muzikos“ epizodas įkvėptas 2020-aisiais per festivalius nuvilnijusio filmo, kuris pristatomas kaip „nutylėta muzikos istorija“ - o tiksliau, pasakoja apie ankstyvąsias moteris elektronikoje, kurios ne tik prisidėjo prie elektroninės muzikos raidos, bet ir yra minimos kaip svarbios įtakos tokių kūrėjų kaip Aphex Twin ar „The Chemical Brothers“. Dokumentinį įgarsina ne kieno kito, kaip prieš kelias dienas „Grammy Lifetime Achievement“ apdovanojimą gavusios Laurie Anderson balsas, o laidoje Eglės balsas papasakos ar bent užsimins apie tokias novatores kaip britų mokslinės fantastikos serialo Doctor Who teminės melodijos sukūrėją ir be galo lakios vaizduotės koliažuotoją Delia Derbyshire, kompozitorę ir programuotoją bei vienos ankstyvųjų muzikos komponavimo programų „Music Mouse“ kūrėją Laurie Spiegel, nepakartojamą romantiškąją „Buchla“ karalienę Suzanne Ciani bei dar vieną kiek šiuolaikiškesnę šių moterų pėdomis einančią kompozitorę Kaitlyn Aurelia Smith.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Jei du praeiti „Magiškos muzikos“ epizodai buvo skirti aštuoniasdešimtųjų minimalistinei elektronikai ir jos bangoms, kurias daugiausiai skleisdavo europiečiai muzikantai, tai šiam kartui ir vėl keliamės per Atlantą ir sugrįžtam į Braziliją (apie jos „Tropicalia“ judėjimą kadaise buvo antrasis Eglės laidos epizodas) apžvelgti ir pasiklausyti įdomiausių eksperimentinių garsų iš aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų laikotarpio. Sintezatoriai maišomi su organiškais ritmais ir instrumentais, vokalizacijos ir kitos ypatybės iš Lotynų Amerikos milžinės - šiame epizode.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Antroje šio epizodo apie minimalistinę ir analoginę elektroniką dalyje toliau keliaujame šiltai-šaltomis aštuoniasdešimtųjų pogrindžio bangomis ir klausomės tokių šios srovės pradininkų, kaip egzotiškų grūvų mėgėjo klavišininko ADN' Ckrystall iš Marselio, belgų scenoje ypač svarbių „Linear Movement“, sintetinio avangardisto ir garsinių parodų kūrėjo Philippe Laurent, išmoningojo Bazelio dueto „Guyer's Connection“ ir jausmingųjų „Turquoise Days“. Melancholija irgi gali būti šviesi!

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Po dviejų praeitų epizodų apie triukšmingas gitaras mėgusius shoegazer'ius, „Magiška muzika“ grįžta prie savo mylimų analoginių aštuoniasdešimtųjų sintezatorių ir pogrindyje gyvavusių, o mūsų laikais kultiniais (be juokų!) tapusiais minimal electronics atlikėjais, vieno jos surankiojusio (ir savo katalogą šitaip sukuravusio leiblo) dėka suspaustais po „minimal wave/minimal synth“ skėčiu. Bet su tokiais daiktiškais vaizdiniais kaip skėčiai jų skambesys siejasi mažiausiai - Ballard'iški, melancholiški ir egzistencialistiniai analoginių sintezatorių mėgėjai savo nuotaikas ir mąstyseną perteikdavo keturių takelių įrašikliais kalbėdami apie branduolinę energiją ir gyvenimo beprasmybę - kaip tai darė „Oppenheimer Analysis“, ar, kaip tai darė „Deux“ ar Das Ding, pašiepdami vis mažiau mąstančią visuomenę ir jos virtimą vis labiau plastikine ir šabloniška. Aktualumo nepraradusios temos šiandieniniame pasaulyje? Galbūt todėl po keturiasdešimties metų visi šie kūrėjai buvo pagaliau įvertinti. Dar vienas pavyzdys, kaip šauniausiai šalta muzika skamba tuomet, kai skamba šiltai, su pirmuoju „Magiškos muzikos“ epizodu apie pirmuosius aštuoniasdešimtųjų elektronikos minimalistus.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Toliau tęsiame kelionę per Shoegaze muziką ir antrame tam skirtame „Magiškos muzikos“ epizode klausomės antrosios bangos „batų stebeilytojų“: nuo energingų ir melodingų „Ride“, per puošnius ir svajingus „Lush“ bei supančias „Slowdive“ gitarines klostes, iki kitapus Atlanto šio stiliaus muziką grojusius „Galaxie 500“. .

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Post-punk'as turi daugybę veidų ir atspalvių, o vienas iš jų - fuzuotomis ir overdrivinėmis gitaromis (o kartais ir sintezatoriais) varomas shoegaze'as. Apie šio pavadinimo kilmę yra daug nuomonių - bene populiariausia, kad šį stilių sukūrę ir groję muzikantai buvo ypač jautrios ir kuklios asmenybės, atsakę į aštuoniasdešimtųjų mainstreamo ekstravaganciją ir ekstravertiškumą grodami tiesiog nunarinę galvas į savo batus... Tačiau greičiausiai arčiau tiesos, kad jie tiesiog būdavo priversti stebeilytis į grindis, mat ten būdavo išsidėlioję savo gitarinius efektų pedalus, kuriuos būdavo privalu sukinėti ir maigyti. Pirmajame 2024 metų „Magiškos muzikos“ epizode - apie ankstyvuosius shoegazer'ius: tokius kaip pasakiškus ir poetiškus „Cocteau Twins“ su Elizabeth Fraser priešaky, nepailstančius garsinių naujovių ieškotojus „A.R. Kane“, triukšminguosius, bet melodiškus brolius Reid'us ir jų „The Jesus and Mary Chain“ ir, be abejo, rožinius fuzzo imperatorius „My Bloody Valentine“.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Antroji specialiai šventėms Eglės „Magiškai muzikai“ sudėliotų grojaraščių dalis - teminių dainų apie žiemą, atšiaurius gamtos reiškinius ir laiką, kai smagiausia jaukiai sėdėti namuose su artimaisiais ir klausytis muzikos. Su jau keletu iš ankstesnių epizodų pažįstamų vardų - nuo krištolinės elektronikos iki žieminio post-punk. Naujametinis grojaraštis atrodo šitaip:

1. Joseph Shabason & Vibrant Matter - Winterhaze (Fly Me to the Moon, 2022)
2. Björk - Frosti + Aurora (Vespertine, 2001)
3. Matt Baldwin - Sketch for Winter (Night in the Triangle, 2011)
4. The Durutti Column - Sketch for Winter (The Return of the Durutti Column, 1980)
5. Asylum Party - First Days of Winter (Borderline, 1989)
6. David Lynch - Cold Wind Blowin' (The Big Dream, 2013)
7. Shoc Corridor - Iceberg (Experiments in Incest, 1983)
8. Alan Vega - Ice Drummer (Alan Vega, 1981)
9. The Fall - Winter #2 (Hex Enduction Hour, 1982)
10. Absolute Body Control - Lonely this Night (Christmas EP, 1988)
11. Clock DVA - Impressions of an African Winter (Thirst, 1981)
12. A Certain Ratio - Winter Hill (To Each..., 1981)
13. Coil - The Snow (Love's Secret Domain, 1991)

Ved. Eglė Naujokaitytė

Abiem proginėms „Magiškoms muzikoms“ Eglė pririnko dainų apie žiemą, sniegą ir visokius šventinius dalykėlius. Pirmoji dalis su ne vienu jau ankstesniuose epizoduose girdėtu balsu, retesniais, o kitais dažniau girdėtais kūriniais. Nuo šešiasdešimtųjų analoginių įrašų šilumos iki modernesnės pompastikos, kur net senos meiles susitinka. Alternatyvus Kūčių vakaro grojaraštis atrodo šitaip:

1. Simon & Garfunkel - A Hazy Shade of Winter (Bookends, 1968)
2. John Cale - Child's Christmas in Wales (Paris 1919, 1972)
3. Fleet Foxes - White Winter Hymnal (Fleet Foxes, 2008)
4. Scott Walker - Winter Night (Scott 3, 1969)
5. The Doors - Wintertime Love (Strange Days, 1967)
6. Nico - Winter Song (Chelsea Girl, 1967)
7. Faine Jade - Cold Winter Sun (Introspection, 1968)
8. Leonard Cohen - Winter Lady (Songs of Leonard Cohen, 1968)
9. Lee Hazlewood - Winter Moon (-)
10. Kate Bush - Wild Man (50 Words For Snow, 2011)
11. Ryuichi Sakamoto - Merry Christmas Mr. Lawrence (Live Version) (Merry Christmas Mr. Lawrence, 1983)
12. Enya - Amid the Falling Snow (Amarantine, 2005)
13.. Kate Bush - 50 Words For Snow (50 Words For Snow, 2011)
14. Nick Cave and The Bad Seeds - Fifteen Feet of Pure White Snow (No More Shall We Part, 2001)
15. Belle and Sebastian - The Fox in the Snow (If You're Feeling Sinister, 1996)
16. The Knife - Reindeer (The Knife, 2001)


Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Magiška muzika. Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk Alternatyvi muzika iš skirtingų pasaulio kraštų.

Magiška muzika. Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk Alternatyvi muzika iš skirtingų pasaulio kraštų.

Po septyniasdešimtųjų krautroko eksperimentų nusistovėjo kelios šio (ne)stiliaus kryptys ir estetikos. Viena jų - progresyvioji elektronika ir vadinamoji Berlyno mokykla, dažniausiai grojama, be abejo, vokiečių (nors vėliau ją grojo ir kitų šalių muzikantai). Dažnai neturinti mušamųjų ritmo, vedama vien pulsuojančių bosų ir „Moog“ sintezatorių sekvencijų. Norėdamas įtvirtinti šią kryptį, savo leidybinę įrašų kompaniją „Innovative Communications“ įkūrė ir vienas iš „Tangerine Dream“ senbuvių Klaus'as Schulze. Tačiau laidos, skirtos šiam leiblui, bus galima sulaukti ateityje, o šįkart bus apžvelgti keletas retesnių, nišinių ar net pogrindinių iš Berlyno mokyklos estetikos kilusių muzikantų: sintezatorių kolekcionierius bei inžinierius ir farmacistas Rudiger Lorenz, motoriškas prodiuserių duetas Vernal Equinox, metafizinis Walterio Bachauerio alter-ego Clara Mondshine bei Ash Ra Tempel būgnininkas Haraldo Grosskopfas. Išskirtinai instrumentinės muzikos laida!

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Nors daugelis ispanų muziką turbūt akimirksniu asocijuotų su flamenko ritmais ir gitaromis, Iberijos pusiasalyje visais laikais vyko ir nemažai avangardinių muzikinių reiškinių. Apie menką dalelę to - ir naujausia „Magiška muzika“, kurioje Eglė dalijasi savo mėgstamiausiais aštuoniasdešimtųjų Ispanijos egzotinės psichodelinės ir eksperimentinės muzikos perliukais: labirintiškieji Jono Hassellio įkvėpti Finis Africae, dramatišku drone vizionieriumi Javier Segura, paslaptinguoju nepritapėliu Idee du Femelle bei egzo-industriniais Mecanica Popular.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Antroje laidos apie šiuos persiklojančius (ir, kaip jau minėta prieš tai - kiek sunkiai apibrėžiamus) tamsesnės muzikos stilius dalyje „Magiškos muzikos“ vedėja Eglė daugiau dėmesio skiria būtent antrajam ir dalinasi tokiu atlikėjų kaip kontraversiškojo exoticos mylėtojo Boyd Rice, ilgametės „Swans“ gulbės Jarboe bei simbolistų apokalipsės pranašų Death in June bei Current 93 kūryba. Pirmą šios laidos dalį ir likusias laidas galite rasti LRT Opus mediatekoje.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Post-industrinė muzika - tikrai sunkiai apibrėžiama ir turinti daugybę įvairių skambesio išraiškų. Prieš klausantis šios laidos vertėtų pasiklausyti septintojo Magiškos muzikos epizodo apie „Industrinę muziką industriniams žmonėms“, nes iš esmės ši ir kita dalis - savotiškas jos tęsinys laike. Po to, kai Didžiojoje Britanijoje COUM Transmissions ir Throbbing Gristle įtvirtino industrinį skambesį ir ideologiją, jo įkvėpti ėmė kurtis kiti gana ezoteriški projektai ir stiliai: „tikrąjį“, sunkiai klausomą industrialą kiti atlikėjai ėmė maišyti su kitais stiliais - roku, elektronika, folku, ambientu... Daugelis jų buvo iš tos pačios grupės panašios mąstysenos ir idėjų vedamų kūrėjų. Kai kurie pasuko labiau elektroninių eksperimentų keliu, kaip duetas Coil, kiti išlaikė gitarinį skambesį, gyvais instrumentais perteikdami post-industrines nuotaikas, kaip neseniai Vilniuje koncertavę Swans, treti, kaip Psychic TV, išvis savęs neribojo stilių ar instrumentų atžvilgiu. Apie juos šiame kiek tamsesniame, bet ne mažiau magiškame - Magiškos muzikos epizode.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Magiška muzika. Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk Alternatyvi muzika iš skirtingų pasaulio kraštų.

Trečiame septyniasdešimtųjų trečdalyje praūžęs punk'as supurtė ir apvertė viską aukštyn kojomis, tačiau daugeliui ir to neužteko. Pavyzdžiui, daugelio roko žurnalistų tituluojamos viena svarbiausių visų laikų grupės „Wire“ nariams, kurie dar „Sex Pistols“ debiuto metais, nuo savęs pasauliui padovanojo puikų avantgardinį, daug labiau apgalvotą, konceptualesnį ir visaip kitaip „art-punk“ tinkamą vadinti „Pink Flag“. Kas greit ir aukštai pakyla, greitai ir žemai krenta - taip nutiko ir subliuškus punk'o burbului, tačiau viskas ir vėl apsivertė, ir iš tų pačių „Wire“ mokėsi ir jais žavėjosi ne tik „The Cure“, „Cabaret Voltaire“, „Joy Divison“ ir net pats Johnny Rottenas, kuris galiausiai pasuko visai priešingu keliu ir pats įkūrė art-punkiškus, gerokai labiau eksperimentinius „Public Image Ltd.“ (nors šiais laikais ir su jais grįžo prie „senos geros“ rokenrolo formulės). Kitapus Atlanto panašiu laiku įkvėpti septyniasdešimtųjų Niujorko pankiškų judėjimų (apie juos - ankstesnėse Magiškos muzikos laidose) kūrėsi tokios grupės kaip patafizikos įkvėpti „Pere Ubu“, o šiek tiek vėliau ir ypač avangardiški „Tuxedomoon“. Apie juos ir rokenrolo standartų laužymą - naujoje laidoje su Egle.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Kaip praeitoje laidoje klausytų prancūzų atsakas į anglų ir amerikiečių punką ir post-punką buvo Cold Wave'as, vokiečiai taip pat neatsiliko ir davė pasauliui Neue Deutsche Welle. Daugelis NDW trumpiniu žymimą muziką galbūt iškart asocijuotų su Lenos raudonaisias balionais, Falco amadėjais ir Trio da-da-da, bet, kaip įprasta, viskas prasidėjo gerokai elegantiškiau ir subtiliau, be to, kaip jau įprasta - pogrindyje. Šiame „Magiškos muzikos“ epizode klausysimės naujosios vokiečių bangos, kartu su minimalistiniu duetu D.A.F., politiškais eksperimentatoriais Palais Schaumburg, provokatorišku penketu Malaria! ir vokiškąja duokle 4AD Xmal Deutschland.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Turbūt ne veltui daug kas mano, kad Cold Wave'o gimtinė - Prancūzija: aštuoniasdešimtaisiais šios srovės nešėjai puikiai suderino senojo ekspresionizmo mokyklą ir tamsų, šaltą skambesį. Nors daugelis šių grupių užaugo ir būrėsi klausydamiesi britų post-panko ir sintezatorinės muzikos, galiausiai atrado savitą skambesį, šitaip papildydami prancūziškąją alternatyvios muzikos paletę gal ne pačiomis šviesiausiomis, bet tikrai akį ir ausį traukiančiomis spalvomis. Nuo dažnai prancūziškomis „banšėmis“ vadinamų Kas Product, iki šešėlių menininkų Martin Dupont, iki romantiškų Asylum Party ir egzistencialistų Trisomie 21.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Šį laida skirta „no wave“ judėjimui Niujorke.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Nors apskritai gotikinėje kultūroje daug dėmesio buvo skiriama vampyrams ir sugriautiems vienuolynams, ankstyvuosius gotus domino niūriosios gyvenimo pusės ir tikras eteriškas pesimizmas - ilgesys nepaaiškinamam ir emocinis dramatizmas. Iš kur tai kilo? Pokario metais Jungtinė Karalystė gyveno „The Beatles“ ir idealistinėmis, utopinėmis šešiasdešimtųjų šešiasdešimtųjų pabaigos idėjomis. Kai per ekonominę krizę į valdžią atėjo M. Thatcher , jos išsikvėpė. Pankrokas buvo tarsi apsivalymas, o po jo sekęs post-pankas išlaisvino romantišką ir jaunatvišką ilgesį. Jis padėjo išsikapanoti iš 7-ojo dešimtmečio muzikinės klampynės, pereiti pankų tiltu ir dovanoti balsą šimtams poetų, rašančių savo miegamuosiuose ir įsimylėjusių melancholišką egzistencijos grožį. Provincijos miesteliuose visoje Didžiojoje Britanijoje vienas iš šalutinių šio perėjimo produktų tapo gotų subkultūra: žmonės juoda apranga, balintais veidais, laku supurkštais plaukais. Tokiuose klubuose kaip „Batcave“ Londone ir „Bastille“ Bristolyje šokių aikštelėse skambėjo dainos, skirtos pasmerktai meilei, laikinumui, nykimui ir mirčiai. Naujos tamsiai romantiškos estetikos garso takelį kūrė tokios grupės kaip Bauhaus, Siouxsie and the Banshees ir The Cure, o vėliau ir The Sisters of Mercy, Dead Can Dance ir daugybė kitų. Tačiau tai buvo kur kas daugiau nei šukuosenos ir juodi drabužiai.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Antroji synth-pop'o banga užliejo visus melancholiškais, fatalistiniais ir net šiek tiek dramatiškais garsais - atsiskyrėliai puošeivos klubuose, netrukus tapę Anglijos mainstream'o ir mados ikonomis, pradėjo nuo visai nedidelių, nors ekstravagantiškų vakarėlių, kuriuose duoklę atiduodavo savo dešimtmečio pradžios glamroko dievams, ėmė kurti savo grupes - taip gimė Visage. Pačių pradiniam nepasitenkinimui, o vėliau turbūt visai nemenkai sėkmei prie judėjimo buvo pripaišyti ir tokios antrosios bangos Britanijos sintezatorinės ir new wave'o muzikos avangardistai kaip Japan ir The Associates, o kiti, tokie kaip Adam and the Ants, Ultravox ir Duran Duran savo noru leidosi šiuo traukiniu. Šiek tiek nebemadingo dramatizmo ir patetikos, lydimų dailių sintezatorių melodijų išsiilgusiems - epizodas apie Naujuosius romantikus.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Prieš Brian Eno konceptualizuojant ambientą visų pirmiausia buvo kosminiai vokiečių krautrokeriai, apie kuriuos laidą galite rasti „Magiškos muzikos“ LRT Radiotekoje, tačiau išplaukusių ir sekvencinių sintezatorių aidai nuskambėjo ir už Vokietijos ribų. Rinktinė analoginių, kosminių, proto-ambiento, new-age'o ir panašių garsų iš įvairių pasaulio kampelių - dvyliktame „Magiškos muzikos“ epizode.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Kai Europoje pirmieji sintezatorių entuziastai vos tik čiupinėjo ateities instrumentus, juos gaminusioje Japonijoje maigė ne vienas. Tarp jų - ir auksinė Japonijos to meto pop muzikos trijulė Yellow Magic Orchestra. Praktiškai nėra ašutoniasdešimtųjų albumo Japonijoje, prie kurio nebūtų vienaip ar kitaip prisilietęs kuris nors iš šio trio narių: eskperimentatorius pianistas bei filmų takelių kūrėjas Ryuichi Sakamoto, išradingas pop muzikos kūrėjas bei prodiuseris grupės bosistas Haruomi Hosono bei neuromantiškasis būgnininkas Yukuhiro Takahashi. Apie jų pirmuosius žingsnius ir tolesnę trajektoriją Ramiojo vandenyno pakrantėmis - šiame „Magiškos muzikos“ epizode.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Dešimtajame Magiškos muzikos epizode apžvelgiami ir „apklausomi“ laiką aplenkę, išmoningi kūrėjai ir vizioneriai - kitaip jų ir nepavadinsi. Niekad idėjų nestokojantis ir su kitais jomis besidalinantis Brian Eno bei jo darbai su chameleonu David Bowie, savo grakščiuose pop eksperimentuose akademines žinias pritaikiusi Laurie Anderson, visad viena koja ateityje stovėjęs amžinasis išradėjas Peter Gabriel ir literatūrinius pasaulius mėgusi lieti su muzika įvairiapusiškai talentingoji Kate Bush. Leftfieldo pirmtakai ir septyniasdešimtųjų idėjos, tebeskambančios lyg šiol įvairiausiais pavidalais bei tebedarančios įtaką kiekvienam, nemėgstančiam įstatinėti savęs į jokius rėmus.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų sankirtoje sintezatoriai ėmė darytis vis labiau prieinami eiliniam žmogui, ir nors tuo metu tebebuvo brangūs, atikėjai, apie kuriuos bus pasakojama šiame Magiškos muzikos epizode, pirmieji savo muzikoje ėmė inkorporuoti sintezatorinį skambesį, o kai kurie išvis pasikliovė vien tik juo. Veikiami nesibaigiančio angliškojo įkvėpimo šaltinio - niūraus oro, ir distopinės mokslinės fantastikos literatūros autorių, tokių kaip J.C.Ballardas bei Philipas K. Dickas, suklestėjo tokie visuomenės atsiskyrėliai kaip Gary Numanas, Johnas Foxxas, grupė The Human League, duetas Chris & Cosey ir jų šalti, bet sielą šildantys sintetiniai garsai ir ritmai.

Ved. Eglė Naujokaitytė

1976 m. performansų ir meno kolektyvas iš Hulo miestelio Jorkšyre COUM Transmissions įkuria Throbbing Gristle bei nepriklausomą įrašų leidybos kompaniją „Industrial Records“ - taip dovanodami vardą vienai įdomiausių ir įtakingiausių muzikinių krypčių alternatyvios muzikos istorijoje. Konservatyviam Anglijos parlamentui dar po pirmojo savo koncerto sukėlę pasibaisėjimą ir užsitarnavę „civilizacijos griovėjų“ pravardę ne tik davė pradžią kitokiam, kontrakultūriniam mąstymui dar prieš pankroką, bet ir pramynė kelią daugybei kitų grupių, drąsiai nešusių tikros alternatyvos vėliavą po industrinės muzikos vardu. Tai - Cabaret Voltaire, Einstürzende Neubauten, Esplendor Geometrico ir kiti. Tai - industrinė muzika industriniams žmonėms.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Diskusijos, iš kur kilo pirmasis punk'as amžinos - Didžioji Britanija ar Niujorkas? Mūsų kraštuose, panašu, labiau linkstama prie pirmojo varianto, tad pakalbėsime apie antrąjį. Kol Anglijos pankai rėkavo, kaip sugriaus sistemą, amžinai meniškame ir įkvėpiančiame Niujorke muzikantai prieš sistemą kovojo kūrybingumu ir poezija. Septintame Magiškos muzikos epizode nusikelsime į miestą, kuris niekad nemiega - kartu su viena iškiliausių alternatyvios populiariosios muzikos asmenybių Patti Smith, Sex Pistol'ams įvaizdį dovanojusiu Richard Hell, minimalistais meno mokyklos auklėtiniais Talking Heads bei techniškais, bet poetiškais Television.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Nors afrofuturizmo sąvoka neturėjo konkretaus pavadinimo, kol amerikiečių rašytojas ir kritikas Markas Dery 1993 m. paviešino esė „Black to the future", kultūrinė jo sąvoka turi gilias šaknis, siekiančias XX a. pradžią, o labiau pastebima tapo XX a. šeštajame dešimtmetyje. Afrofuturizmas, numatantis teigiamą afroamerikiečių ateitį mokslinės fantastikos ir tarpplanetinių kelionių temomis, pagrįstomis Afrikos istorija, teikė viltingą viziją žmonėms, kurių egzistavimas buvo sistemingai marginalizuojamas ir iš esmės ignoruojamas utopinės ateities vaizdavime. Tai pakeitė Sun Ra ir daugelis jo įkvėptų muzikantų bei kitų meno sričių kūrėjų. Šioje laidoje - pirmieji afrofuturizmo garsai ir jo ištakos.

Ved. Eglė Naujokaitytė

70-ųjų pradžios Anglijoje dominavo nyki pilka, o rokenrolas atisdavė prakaitu ir alumi, kai jo padangėje nušvito glamroko žvaigždė, iš kurios nusileido tokios margaspalvės asmenybės kaip Davidas Bowie, boa įsisukę „T.Rex“ bei saksofonais ir klarnetais apsiginklavę „Roxy Music“. Savo ruožtu iš kitapus žemyno sublizgo transformavęsis Lou Reed'as ir amerikiečiams nesuprantamai žiežirbas laidantys „Sparks“. Ir visa tai tam, kad įrodytų, jog rokas gali būti androgeniškas, ekstravagantiškas bei puošnus, ir turi daug daugiau bendro su Oskaru Vaildu, nei su alumi ir cigaretėmis. O kartu padarė negrįžtamą įtaką ne tik po to sekusiems judėjimams, bet ir ištisoms kartoms klausytojų.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Antroji dalis laidos apie vokiečių Krautroką - per „Magišką muziką“. Šįkart labiau plaukiojant po elektroninius vandenis. Kartu su super-grupe Harmonia, elegantiškais eksperimentatoriais Cluster bei jų bendražygiais ir ankstyvaisiais Kraftwerk.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Trečiame „Magiškos muzikos“ epizode Eglė pristato vokiečių eksperimentinį ir avangardinį septyniasdešimtųjų pradžios judėjimą - krautroką, kurio pavadinimas kilo iš anglų pašaipiai „raugintais kopūstais“ pramintų vokiečių. Tačiau su raugintais kopūstais ši muzika turi tiek pat bendro, kiek ir rauginti kopūstai - su kosmosu, o kosmiškais pavadinę šio stiliaus atstovus tikrai neperspausime. Nuo „Can“ funko-avangardinių ateities vizijų iki „Faust“ eksperimentų iki „Neu!“ nežabotos motorikos iki „Ashra Tempel“ sintezatorinių gitarinių svajų - šiame „Magiškos muzikos“ epizode.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Antrame „Magiškos muzikos“ epizode nusikelsime į septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sankirtą ir panirsime į psichodelinį alternatyvios Brazilijos muzikos pasaulį. Judėjimas gimęs iš diktatūros priespaudos ir nuobodulio nusistovėjusiems garsams pražydo visa puokšte spalvų, formų, žodžių ir jų žaismų , ir nors truko palyginus visai neilgai, pramynė kelią tolimesnei Brazilijos muzikos raidai, o taip pat ir paliko savo pėdsaką pasaulyje. Kartu su Caetano Veloso, Gal Costa, Gilberto Gil, Tom Ze ir Os Mutantes.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Pirmojoje savo laidoje, kurios pavadinimą įkvėpė ir tokio paties pavadinimo dokumentinis filmas apie Scott'ą Walker'į, aš pristatau ankstyvuosius Vakarų populiariosios muzikos avangardistus: nuo pop albumo krikštatėvių „The Beach Boys“ ir jų „Pet Sounds“bei Andy Warholo numylėtinių Nico su „The Velvet Underground“, iki dainių - jau minėtojo Scotto Walkerio ir Tim Buckley. Laukite nemažai kiek pamirštų ir neįprastų, bet nepaprastai dailių šešiasdešimtųjų toliaregių kūrėjų, pralenkusio savo amžių, perlų.

Ved. Eglė Naujokaitytė